Užtat žymusis lietuvių aktorius, kuris išėjo būdamas 76-erių, viešumoje niekuomet neatrodė priklausantis kokiai nors rizikos grupei.
Gal išskyrus nykstančių aktorių rizikos grupę. Karjerą teatre pradėjęs 1966-aisiais, o kine – 1968-aisiais, G.Girdvainis dirbo su ryškiausiais savo laiko režisieriais ir režisierėmis, padėjusiais subręsti ypatingą pagarbą ir meilę scenai, repeticijai, režisieriui puoselėjusiam aktoriui. Tiksliau – artistui, nes būtent taip jis vadino atsakingus, darbą gerbiančius savo profesijos atstovus.
Šiandien teatre vis dažniau kalbant apie poreikį suderinti darbo reikalus ir asmeninį gyvenimą bei išbandyti save pačiose įvairiausiose srityse, G.Girdvainis aktoriaus profesijos neatsiejo nuo asmeninės kančios, o teatrą vadino namais, į kuriuos norisi grįžti po visų trumpų nuklydimų į šalį.
Nevengdamas kritikuoti dabartinių kūrėjų kartų, paskutinius tris savo vaidmenis G.Girdvainis sukūrė būtent jaunų režisierių spektakliuose. Nuo 2014-ųjų turėjęs nedidelę pertrauką nuo teatro premjerų, 2018-aisiais aktorius sukūrė naujus vaidmenis dviejuose naujuose spektakliuose – Manto Jančiausko „Laimės respublikoje“ pagal Martino Crimpo pjesę ir Gabrielės Tuminaitės „Marčioje“, kur atliko tėvo Vingio – vieno nemaloniausių lietuvių literatūros personažų – vaidmenį.
Paskutinis G.Girdvainio teatre sukurtas personažas – Leo Kirilo Glušajevo režisuotame duete „Aš nieko neatsimenu“ pagal Arthuro Millerio pjesę. Simboliška, kad šiame spektaklyje režisierius teigė siekęs pažymėti įsimintiną G.Girdvainio karjerą kine, o aktoriaus vaidinamas Leo, kartu su Leonora (aktore Gintare Latvėnaite) aptaręs praėjusio gyvenimo nutikimus ir pojūčius, galiausiai lieka raudoti vienas sename, dulkėtame name. Simboliška, nes aktorius mirė sodyboje, būdamas vienas.
Jaunesnėms kartoms G. Girdvainis atmintyje išliks būtent toks, kokį teko matyti pastaruosiuose darbuose – vyresnės kartos aktorius, kupinas neįtikėtinos energijos, tuo pačiu personažu gebantis prajuokinti, sunervinti, sujaudinti ir nuliūdinti. Kuriantis asmenybes, kurios tuo pačiu metu žavi ir erzina.
Kažkas G.Girdvainį yra pavadinęs lyriniu komiku – ir tai atrodo nepaprastai tikslu tiek dėl paradoksalaus žodžių junginio, tiek dėl jame užkoduoto unikalumo. Iš principo neturėdamas aktorinio tipažo (teatrologė Daiva Šabasevičienė prieš keletą metų taikliai pastebėjo, kad Girdvainis – aktorius, apie kurį mes nieko nežinom), jis niekuomet netrukdė scenoje išlįsti savo asmenybei, neišvengiamai jungusiai visus jo personažus ir teikusiai didelį pasitenkinimą jo vaidmenis daugybę metų sekusiems žiūrovams. Ypatingai tiems, kuriems jis visais laikais liko Pinčiuku Arūno Žebriūno „Velnio nuotakoje“, Avneriu Rozentaliu Rimo Tumino spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ar Jogaila Sauliaus Vosyliaus seriale „Giminės“.
„Mėgstu būti vienas“, užsiminė G.Girdvainis jo 70-mečiui skirtoje laidoje. Kažin, ar tokie aktoriai dažnai būna vieni – bent mintimis su jais kažkas yra nuolat. Ir bus dar ilgai po mirties, kuri – kaip ir Girdvainio personažai – kelia ir liūdesį, ir keistą džiaugsmą, nes panašu, kad gyvenimą aktorius baigė vienoje mėgstamiausių savo kompanijų.
***
G.Girdvainis gimė 1944 metais Kretingoje, baigė Lietuvos konservatoriją, nuo 1994 metų jis Vilniaus mažajame teatre, anksčiau yra dirbęs Šiaulių bei Jaunimo teatruose. Jo kūrybinėje biografijoje – arti 120 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Tarp garsiausių aktoriaus vaidmenų kine – 1974 m. Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“ atliktas Pinčiuko vaidmuo. 1993 m. Sauliaus Vosyliaus pradėtame kurti seriale „Giminės“ aktorių dar labiau išgarsino personažo Jogailos vaidmuo.
Aktorius 2004 metais apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, 2007 metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija.
***
Atsisveikinimas Vilniaus mažojo teatro scenoje vyks birželio 6 d. 11–19 val. ir birželio 7 d. 10–14 val.
Šv. Mišios už Gediminą Girdvainį: birželio 7 d. 8:30–9:30 val. Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčioje (Pilaitės bažnyčia).
Urna iš teatro išnešama birželio 7 d. 14 val.
Laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
