Išties, keliolika pastarųjų metų I.Kriauzaitė ir pati vadina ne pačiais lengviausiais savo gyvenime.
Skyrybos, serganti ir nuolatinės priežiūros reikalaujanti motina – netikėtai pasikeitusios asmeninio gyvenimo aplinkybės ją privertė atsiriboti nuo teatro. Tačiau iš naujo atsitiesusi ir pilna ambicingų idėjų aktorė suprato pasiilgusi scenos, jaudulio ir tų smagių susitikimų su žiūrovais.
„Mano kūrybos vakaras – tai priminimas arba reveransas žiūrovams, kad esu gyva, sveika ir dar atsimenu žiūrovų akis, kai nusileidus ir vėl pakilus uždangai išeidavome nusilenkti gerbiamai publikai“, – savo pasirinkimą sugrįžti paaiškino I.Kriauzaitė pridūrusi, kad jos suvaidinta herojė Heda Gabler šioje situacijoje tik mosteltų ranka sakydama: „Vis tos sunkios sąlygos, į kurias patekau! Jos ir padaro gyvenimą skaudų ir stačiai juokingą!“
Visa tai I.Kriauzaitė galėjo iš naujo patirti pirmadienio vakarą. Teatro sąjungoje pasveikinti jos susirinko būrys aktorės draugų, kolegų ir ištikimų gerbėjų.
„Kaip simboliška. Šiandien – mano mamos gimtadienis. Tikrai šios datos specialiai neplanavau, bet kaip sutapo! Mama mane išvedė iš teatro, į teatrą ir atvedė. Galima netikėti sutapimais, bet jie juk yra ir yra žavūs“, – kalbėjo aktorė.
Šiandien I.Kriauzaitė sako tuos 15 prabėgusių metų prisimenanti kaip per miglą. Ne todėl, kad šie išsitrynė iš atminties, jie tiesiog buvo tokie audringi, kad sumaišė ne vieną kortų kaladę.
„Iš visur išeinu pati. Taip kažkaip man gyvenime išeina. Matyt, esu labai išdidi. Nors už tą išdidumą mane Dievas moko“, – sakė ji.
Į išsiilgtą sceną Lietuvos teatro sąjungoje ji žengė šlubčiodama – vos prieš kelias dienas aktorė patempė kojos raiščius. Renginį ji pradėjo atidengdama čia sustatytus savo paveikslus. I.Kriauzaitė dar seniau buvo užsiminusi, kad tapyba – jos mėgstama meditacijos forma, jos repeticijos, kaip pati sako.
„Neturiu jokių pretenzijų į tapybą. Tai – mano improvizacijos, eskizai“, – rodydama savo paveikslus susirinkusiems kalbėjo aktorė. Jos žodžiais tariant, tapydama ji save kaip Miunhauzenas už plaukų tempia į viršų.
„Tai padeda man išsivaduoti iš kosminio liūdesio. Šiaip su liūdesiu kovoti nesunku, bet kai užeina kosminis liūdesys... Oi, tada jau reikia pasistengti... Net nusipiešiau kelionę į Drakonų žemę. Ten galiu pasispjaudyti“, – kalbėjo aktorė.
Netrukus ji paskaitė keletą Šekspyro sonetų. „Nes juk turbūt nėra artisto, kuris jų nemylėtų!“ – šyptelėjo aktorė.
Galiausiai aktorė nulipo nuo scenos, prisėdo prie specialiai jai paruošto stalo ir atvėrė širdį susirinkusiems. „Kiek man jėgos leis, tiek, tačiau lai šis vakaras būna mano išpažinties vakaras“, – kalbėjo I.Kriauzaitė.
Kūrybinio vakaro metu ji dalijosi prisiminimais apie jau šviesaus atminimo buvusį savo vyrą, aktorių Antaną Šurną, per visus tuos metus jai gyvenimo suteiktas galimybes įsitvirtinti kitoje veikloje. Pavyzdžiui, Visagine įkurti teatro studiją, ką ir padarė. „Bet vis tiek mane traukė link menų, link savo kaimo, o tas kaimas ir vadinosi Linkmenų“, – pasakojo I.Kriauzaitė.
Linkmenų kaimas jai tapo šventa vieta. Ten aktorė gyveno su savo motina, ten užsiėmė kūryba, menais, ne tik piešė, bet ir ėmė rašyti romaną, kurį pavadino „Laimingoji“. Renginyje aktorė su susirinkusiais pasidalijo ir ištraukomis iš jo. Kada knyga išvys dienos šviesą, dar kol kas nežino ir pati I.Kriauzaitė.
„Rašiau tam, kad išsivalyčiau organizmą. Kad kraujagyslės pradėtų judėti, kad nemirčiau. Jei tai nėra grafomanija, gal vieną dieną ir išleisiu... Rašau ir dabar, nesustoju. Dabar labai geros sąlygos rašyti, anksti temsta. Gražus tas kaimas Linkmenys. Kaimynams pasakiau, kad kai matote mane su puodeliu – kalbinkit, o kai su knyga, tada jau nekliudykit. Jie taip ir daro“, – mintimis dalijosi aktorė.
Šiandien ji sako kartais tebesapnuojanti teatrą. Nors dažniau – gastroles su juo. „Artistas vienas – ne karys, artistui reikia publikos, nėr prieš ką vaidint, reikia publikos“, – sakė aktorė.
Daugiau kūrybinio vakaro „Reveransas“ akimirkų – nuotraukų galerijoje:
