Publicistas ir rašytojas, Vinco Kudirkos premijos laureatas Svajūnas Sabaliauskas pradeda pokalbių ciklą „Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais“, kuriuose bendraus su artistais, nežibančiais televizijos serialuose, o dirbančiais ir kuriančiais teatre, kur ir yra tikrasis jų pašaukimas.
Tekstas pirmą kartą publikuotas 2020-12-19.
– Mieloji Irena, susipažinau su jumis Šiaulių teatre, dirbdamas literatūrinės dalies vedėju. Mačiau jūsų kurtus vaidmenis. Klausiausi jūsų poezijos skaitymus. Prieš aštuonerius metus išvykau gyventi į Airiją, bet teatras gyvas manyje, tad sugalvojau parengti pokalbių ciklą su aktoriais. Ir džiaugsiuosi, kad pirmasis pokalbis būtent su jumis. Pirmasis klausimas. Birželio 3 dieną sulaukėte 70-ojo jubiliejinio gimtadienio. Dažnai moterys slepia savo metus, gal tai tik iliuzija? 70… Tai ne tik skaičius? Ką jis reiškia jums?
– Atvirai pasakius, gimtadienius laikiau reikšmingu įvykiu maždaug iki 29-jo, o vėliau... Pradedi suvokti, kad po truputį nueina į praeitį jaunystė, ateina branda, o paskui ją ir senatvė su visais savo bjaurumais. Kartais girdžiu kai kuriuos žmones kalbant lyg ir paguodos žodžius, kokių gerumų suteikia senatvė – nesutinku su tuo, senti bjauru, bet, kadangi nuo pat pradžios žinome, kad esame mirtingi, tenka su tuo kažkaip susitaikyti, nepamiršti humoro jausmo ir iš visų spėkų džiaugtis gyvenimu ir gražiu pasauliu, kuriame egzistuojame. O datos – aš jų nesureikšminu, į jubiliejus žiūriu su šypsena, kaip į progą iš draugų ir artimųjų išgirsti, kokia jiems esu svarbi, reikalinga ir mylima, o žinia – kur meilė, ten ir laimė, o skaičiai... Jie tik skaičiai, svarbu, kas dedasi dūšioj..
