„Man įdomu parodyti kokybišką turinį netikėtose erdvėse, kuriose jo nesitikima, – pasakojo. – Norėčiau laužyti įsitikinimus, kad šokis negali būti rodomas muzikiniuose festivaliuose ar kabaretuose, sėdint prie staliuko. Man akys atsivėrė po pasirodymo Briuselyje, kai po mano drag šou priėjęs žmogus pasidalijo tokiomis mintimis, kad aš likau nustebęs. Nesvarbu, kad visa tai vyko labai vėlų vakarą.“
Artimiausias P.Basčio organizuojamas kabaretas „Užburtas sodas“ įvyks balandžio 29 Kaune Teatro klube bei balandžio 30 d. klube „Legendos“ Vilniuje.
„Šį kartą turėsime ir gyvo garso performansą, kurio metu arfininkė Elzė Saldžiūnaitė bus užsidėjusi smegenų bangų lankelį. Jis nuskaitys jos smegenų bangas ir pavers į garsą, pagal kurį muzikantė improvizuos“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad jam, kaip kūrėjui, organizuojant pasirodymus įdomu išbandyti vis naujus konceptus.
– Kuo ypatingas šiuolaikinis kabaretas?
– Jis laužo įsisenėjusius įsitikinimus, kad ši šokio rūšis tėra kankanai ir mulenružai. Nors jį vadinu šiuolaikiniu, kapstydamasis iki šaknų stengiuosi suprasto jo esmę. Jis prasidėjo kaip menininkų, kurie dalijosi savo kūryba, salionas. Todėl ir aš noriu surinkti individualiai, laisvai ir drąsiai kuriančius žmones.
Seksualumo jame atsiranda, nes pasirodymais skatinamas laisvas požiūris į kūną, jo galimybes, transformacijas.
– Šiandien kabaretas asocijuojasi ir su drag kultūra. Kokį vaidmenį šiame žanre užima seksualumas?
– Kabaretą dar labai mėgstu vadinti necenzūriniu teatru. Seksualumo jame atsiranda, nes pasirodymais skatinamas laisvas požiūris į kūną, jo galimybes, transformacijas. Dėl šios priežasties drag tapo dažnu reiškiniu kabaretuose. Tiesa, seksualumas šiame žanre nėra būtinas, tačiau jis, kaip gyvenimo dalis, yra švenčiamas. Tikrai kviečiame laisvai juo dalintis. Turime ir burleskos, ir pole dance, tačiau yra pasirodymų, kuriuose atlikėjai savo drabužių nenusimetinėja.
– Studijavote šiuolaikinį šokį Danijoje, tačiau neseniai sugrįžote į Lietuvą ir įkūrėte savo teatrą.
– Mano studijos buvo itin konceptualios, tad ėmiau domėtis lyčių lygybe. Tuo metu prasidėjo ir pirmieji drag žanro bandymai – pasirodydavau ir gatvėse.
Vėliau persikrausčiau gyventi į Briuselį, atsitraukiau nuo šiuolaikinio meno, kuris pasirodė pernelyg hierarchiškas, ir atradau kabareto sceną. Iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti labiau pramoga nei menas, bet man, kaip menininkui, atsirado daugiau išraiškos laisvės. Be to, kabareto lankytojai ateina be išankstinių lūkesčių, jie nori ir atsipalaiduoti, ir patirti kokybišką meną.
Taigi kabarete Briuselyje pradirbus beveik penkerius metus atėjo noras sugrįžti į Lietuvą ir pasidalinti šia unikalia patirtimi. Kadangi turėjau galimybę su šiuo kabaretu būti nuo pat įkūrimo bei turėdamas omeny, kad jis yra apie bendruomenę, turėjau drąsos įkurti jį neturėdamas konkrečios erdvės. Juk tai yra renginys.
– Prieš tai Čiurlionio menų gimnazijoje profesionaliai mokėtės baleto, vėliau šiuolaikinio šokio, o kabaretas į jūsų gyvenimą atėjo dar vėliau. Kas nepatiko balete?
– Čia ir klausimas, ar man kažkas nepatiko balete ar baletui manyje. Kaip žinome, ši šokio rūšis reikalauja specifinio fizinio sudėjimo. Aš tiesiog nebuvau tinkamas jam. Tiesa, dar prieš tai lankiau pramoginių šokių būrelį, tai kartais darau išvada, kad mano visas gyvenimas toks – bandau vis naujus dalykus.
Aš neieškau, kur galėčiau pritapti, bet bandau suprasti, kas pats esu.
Po 7-erių metų baleto įsimylėjau šiuolaikinį šokį, tačiau ir jame man pritrūko kūrybinės laisvės ir net nebenoriu savęs vadinti šokėju. Man daug priimtiniau kalbėti apie judesį, kuris tapo viena iš mano misijų Lietuvoje. Sukurti choreografiją, kuri nukeltų žmonės į fantaziją, kurti bendrystės ir laisvumo jausmą.
– Neturiu žodyno, kaip kalbėti apie kabaretą. Ar tai yra spektaklis, improvizacijos?
– Vokietijoje kabaretą vadina variacijų šou. Dažniausiai jį sudaro trumpi numeriukai iki 5 minučių, vaidinami skirtingų atlikėjų. Vilniuje vyksiančiame pasirodyme ant scenos bus 8 žmonės. Tuo metu aš vesiu renginį.
Kalbant apie mažus kaimus dažnai kuriamas įvaizdis, kad juose žmonės nemoka bendrauti ar yra kritiški, bet iš tiesų jie labai atvirai priima.
– Ar gyvendamas Anykščiuose turėsite galimybę skleistis kaip menininkas?
– Menininkas nebūtų menininkas, jeigu nemokėtų pats susikurti erdvės. Aš neieškau, kur galėčiau pritapti, bet bandau suprasti, kas pats esu. Galiausiai esu apsistojęs ne Anykščiuose, o dar mažesniame miestelyje, kuriame gyvena iki 200 žmonių. Planuoju čia ir pasilikti, pagal galimybes įkurti menų rezidenciją, orientuotą į bendruomenę. Žodžiu, siekti ir karjeros, ir susikurti ramų gyvenimo būdą.
– Ar jau esate čia rengęs kabaretą?
– Į kaimuką atėjau su idėjomis, bet jis labai gerai funkcionavo ir be jų (juokiasi). Nenoriu aiškinti žmonėms, ką daryti, o pats noriu tapti bendruomenės dalimi. Todėl esu stebėtojas. Žinoma, aplinkiniai žino apie mane ir apie tai, kad esu gėjus. Bet dėl to problemų nėra. Štai viena kaimynė pasiprašė, kad norėtų atvažiuoti į kabaretą Vilniuje, nes ją sudomino mano pasirodymas MO muziejuje. Kalbant apie mažus kaimus dažnai kuriamas įvaizdis, kad juose žmonės nemoka bendrauti ar yra kritiški, bet iš tiesų jie labai atvirai priima.
