Tačiau kūrėja ir šiandien nėra nutraukusi ryšių su Visaginu. Praėjusių metų rudenį ji atliko vaidmenį baletmeisterės Aušros Krasauskaitės sukurtame ir Visagino kultūros centro inicijuotame spektaklyje „Einu namo“. Jame vaidino ir kiti trys iš šio miesto kilę profesionalūs baleto šokėjai – Julija Turkina, Voicechas Žuromskas ir Viktorija Frik.
Gegužės 10 d., trečiadienį, šis spektaklis bus parodytas Zarasų kultūros centre. Prieš spektaklį siūlome pokalbį su balerina M.Simonova apie jos vaikystės patirtis Visagine, baletą provincijoje, vaidmenį kine, požiūrį į Rusijos pradėtą ir tebetęsiamą karą Ukrainoje bei Lietuvos baleto ateitį.
– Lietuvoje įprasta, kad profesionalusis menas, juoba – baletas, opera, gimsta beveik išimtinai tik didmiesčiuose. Šis jūsų ketveriukės spektaklis gimė Visagine, Visagino kultūros centre. Taigi, kiek realu, kad kokybiški profesionalūs šio žanro kūriniai gali gimti bei gyvuoti ir mažesniuose miestuose?
– Negaliu atsakyti visiškai tiksliai. Manau, tai tikriausiai įmanoma turint lėšų ir didelį valstybės palaikymą. Bet tam būtina reforma, leidžianti kokiame mažame provinciniame miestelyje atsirasti profesionaliai baleto trupei.
Tam, kad baleto artistai galėtų kokybiškai atlikti savo darbą, reikalingas ir platus repertuaras, pavyzdžiui, kad bent pusę jo sudarytų klasikiniai baletai. Klasikiniams pastatymams paprastai reikia didelės scenos, didelės trupės ir dažnų spektaklių – bent 10 per mėnesį. Ir visa tai reikalinga siekiant artistams palaikyti tinkamą fizinę formą.
Klasikiniams pastatymams paprastai reikia didelės scenos, didelės trupės ir dažnų spektaklių – bent 10 per mėnesį.
Tad štai koks klausimas: ar mažame mieste tikrai atsiras žiūrovų, kurie 10 kartų per mėnesį ateis žiūrėti spektaklių? Ar susirinks tokia didelė salė? Nežinau. Mano nuomone, tai sunkiai įmanoma.
Iš kitos pusės, yra labai gražu, kai profesionalūs dideli teatrai atvažiuoja į regionus pašokti, suvaidinti spektaklį, sudainuoti operą. Manau, jog kiekvienas didelis teatras turėtų skirti bent jau dalį savo sezono tokioms išvykoms, todėl kad ne visi žmonės gali sau leisti atvažiuoti į Vilnių, ir jie galbūt net nenutuokia, kad jie mėgsta tokį meną.
Štai kodėl prieš įkuriant trupes mažame mieste, reikia ten dažnai važiuoti ir bandyti prisijaukinti žiūrovą, sukurti pagrindą tam, kad žmonės norėtų eiti į tuos spektaklius. Ir gal tuomet po kurio laiko galima būtų galvoti apie labai mažą kelių žmonių trupę vietoje.
– Visaginas – miestas, iš kurio kilę keletas žinomų baleto solistų, dar daugiau garsių, netgi pasaulinio lygio, operos dainininkų, sportininkų. Koks jis jūsų vaikystės prisiminimuose, iš kur šiame mieste tiek talentų?
– Mes, mūsų karta, nuo kurios turbūt viskas ir prasidėjo, Visagine turėjom labai laimingą vaikystę. Tai buvo savotiška bendruomenė, kuri augo viename didžiuliame kieme ir mes iki šiol bendraujame tarpusavyje.
Kalbant apie talentus, reikia priminti, kad prieš keturiasdešimt kelerius metus į Visaginą suvažiavo labai daug profesionalų iš įvairių didmiesčių. Tarp jų buvo ir tokie, kaip mūsų pirmoji baleto mokytoja Tatjana Ježova – tikra balerina iš tikro teatro, kuri atvežė į tokį mažą miestelį savo žinias bei patirtį. Tą patį galima pasakoti apie profesionalius sportininkus, tikrus profesionalius muzikantus ir tapytojus. Mus ir augino visi šitie žmonės, tad mes gavome profesionalų labai aukšto lygio ugdymą.
Prieš keturiasdešimt kelerius metus į Visaginą suvažiavo labai daug profesionalų iš įvairių didmiesčių. Tarp jų ir tokie, kaip mūsų pirmoji baleto mokytoja Tatjana Ježova.
Kadangi vaikų mieste buvo labai daug, tai buvo ir rimta konkurencija – negalėjai lengvai patekti į norimą būrelį, buvo rimti konkursai. Visa tai labai motyvuodavo daugiau dirbti, labiau stengtis. Ta įvairovė tokiam mažam miestui, kai gali pasirinkti nuo kokybiško aktorinio meistriškumo iki profesionalaus irklavimo, duodavo labai daug – tu iškart patekdavai į kitą lygį. Mes tai darėme ne vien iš pomėgio, bet iškart kaip potencialūs būsimi profesionalai.
– Papasakokite, kaip nutiko, kad atlikote pagrindinį vaidmenį garsiojo režisieriaus Valerijaus Todorovskio kino filme „Bolšoi“ (liet. „Didysis baletas“), kuris ekranus išvydo 2017 m. Аr sunku buvo balerinai prisitaikyti prie kino aikštelės specifikos?
– Į kino filmą patekau gana tradiciniu būdu, kaip ir visi kiti aktoriai šiais laikais – interneto platybėse mane surado aktorių paieškos vadovai, kurie ir pakvietė į atranką. Praėjusi tą atranką buvau pakviesta į Maskvą, kur vyko kino filmo bandymai. Kadangi buvau paskutinio trūkstamo vaidmens, kuriam ieškojo atlikėjo, galima aktorė, teko labai daug scenų išbandyti jau su atrinktais ir patvirtintais aktoriais. Galiausiai, „pamatavę“ mane iš visų pusių, patvirtino šiam vaidmeniui.
Tai ir buvo sudėtingiausia – išmokti kalbėti į kamerą ir būti natūraliai, iš esmės, ne vaidinti, o tiesiog gyventi.
Kadangi šio darbo niekada iki tol nebuvau dirbusi, tai buvo pakankamai didelis iššūkis. Teko daug kur prisitaikyti ir daug ko išmokti. Tačiau buvau palaikančios komandos apsuptyje ir geriau pažinus patį kūrybos procesą, galiausiai vaidinti nebebuvo sunku.
Žinoma, yra skirtumas tarp baleto artistų, kurie kalba kūno kalba ir naudoja perdėtą vaidybą – kine viso šito reikia atsisakyti. Maža to, reikia mokėti įtikinamai kalbėti žodžiais. Tai ir buvo sudėtingiausia – išmokti kalbėti į kamerą ir būti natūraliai, iš esmės, ne vaidinti, o tiesiog gyventi.
– Šiuo metu Rusija kariauja prieš Ukrainą, žudo taikius ukrainiečius, naikina šios šalies infrastruktūrą. Maža to, daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą, anksčiau Rusija vykdė hibridines veiklas, taip pat darė poveikį per kultūrą, menus – visa tai dabar jie agresyviai vykdo okupuotose Ukrainos teritorijose. Pagaliau pasaulis ima atpažinti tą poveikį, daugelyje tarptautinių konferencijų ar susitikimų aštriai diskutuojama, ką dabar ir ateityje daryti su rusų kultūra. Kaip šių įvykių šviesoje pati vertinate filmą, kuriame filmavotės ir visą jus ten supusią atmosferą?
– Atmosfera filmavimo aikštelėje neturėjo nieko bendro su Rusijos politine situacija ar jos valdžia. Pats režisierius Valerijus Todorovskis – kilęs iš Odesos, operatorius Sergejus Michalčiukas – ukrainietis ir labai proukrainietiškas, su savo šeima jau tada kalbėjęs tik ukrainietiškai. Nesijautė jokio pasiskirstymo, kad va čia – rusai, kurie už Putiną, o čia – užsieniečiai, kurie prieš. Nors jau tada buvo prasidėję tam tikri procesai. Bet jie pirmiausia pasiekia didžiuosius teatrus, tik vėliau ateina iki nepriklausomų trupių.
Keista, kad kažkam dar kyla klausimų apie tai, koks yra mano požiūris ir ką aš palaikau. Atrodo, kad tai akivaizdu.
Mes kūrėme filmą ne apie Didįjį teatrą ir jo atsidavimą valdžiai, o apie patį baletą. Tiesa, filme yra kelios scenos, kurios akivaizdžiai parodo, kad režimas egzistuoja. Ir neabejoju, kad jei šis filmas būtų kuriamas dabar, tos scenos nebūtų išvydusios didžiųjų ekranų ir būtų buvusios iškirptos.
Filmas yra filmas, o man tai buvo tiesiog vaidmuo, kuriuos džiaugiuosi. Tačiau tai tikrai nerodo mano susitapatinimo su Rusijos kinematografu ar tos šalies menu, nors dalis žmonių mėgina tame įžvelgti būtent tai. Keista, kad kažkam dar kyla klausimų apie tai, koks yra mano požiūris ir ką aš palaikau. Atrodo, kad tai akivaizdu.
Man kyla kitų klausimų, pavyzdžiui, ką daryti su giminėmis, gyvenančiais Rusijoje, kaip su jais bendrauti, ar bendrauti, gal bandyt ką nors pakeisti ir ar tai apskritai įmanoma? Šie egzistenciniai klausimai man rūpi labiau nei tai, kas vyko prieš aštuonerius metus.
– Koks jausmas grįžti su vaikystės istorijomis – spektakliu – į gimtąjį miestą?
– Tiesą pasakius, spektaklis „Einu namo“ tapo vienu svarbiausių įvykių mano karjeroje. Tiesiog buvo labai malonu, kad galėjau po daug metų atsivežti savo kūrybinę patirtį į savo miestą ir padėkoti jam už tą pagrindą, kurį man suteikė, pradžią, spyrį į priekį bei įkvėpimą.
O pats jausmas… labai sunku jį apibūdinti, bet kai tu girdi žiūrovų kvėpavimą, reakcijas, kai matai savo pažįstamus veidus, kai nėra tos skiriančios orkestrinės duobės, tu esi čia pat ir gali paliesti žiūrovą, tai išties labai gera.
Tiesą pasakius, spektaklis „Einu namo“ tapo vienu svarbiausių įvykių mano karjeroje.
Turbūt pirmą kartą gyvenime negalvojau apie atlikimo kokybę – tai man nerūpėjo. Žinoma, tai buvo svarbu repeticijų metu, bet kai jau pamačiau salėje sėdinčius žmones, man buvo svarbiausia papasakoti jiems istoriją, kad visi drauge patirtume tuos jausmus, apie ką ir yra spektaklis.
Pasakyčiau šitaip: tai toks spektaklis, kur 100 proc. turėsi žiūrovų atsaką, nes jie 100 proc. supranta, apie ką tu kalbi. Aš nežinau, ar tai galioja visiems spektakliams, bet šis kūrinys suteikia tokią išimtinę privilegiją ir dovaną baleto artistui.
– Baleto mokėtės Visagine ir Vilniuje, dabar šokate Varšuvoje, esate gastroliavusi ir kitose šalyse. Pasaulis dinamiškai keičiasi, dabar Lietuvos baleto ir šiuolaikinio šokio šokėjai pasklidę po įvairias šalis, labai skirtingas trupes ar projektus. Kaip vertinate lietuviškąją šokio mokyklą, profesinę terpę tarptautinio šokio kontekste?
– Dirbant užsienyje jau seniai išsitrynė tos visos ribos – kur yra lietuviška mokykla, kur lenkiška, kur dar kažkokia. Kai mokiausi M.K.Čiurlionio mokykloje, pas mus vesti seminarų atvažiuodavo įvairūs garsūs pedagogai iš Prancūzijos, Rusijos, kitų šalių.
Ateityje nebeliks vien tik lietuviškos mokyklos – mes aprėpsime daugiau, mus dar daugiau visur priims.
Šiuo metu apie mūsų mokyklą galiu pasakyti, kad įvyko labai geras pokytis, joje dabar yra netgi dvi profesionalios kryptys – nebe tik klasikinis, bet ir šiuolaikinis šokis, ir to mokoma tame pačiame lygyje, tokiu pat užimtumu. Vaikai iškart gali susipažint su abiem kryptim ir pasirinkt, kur jiems profesiškai judėti. Tai atveria dar daugiau durų į pasaulį.
Sakyčiau, kad tai, kas dabar vyksta mūsų baleto mokykloje, yra nuostabu, tai džiugina akį. Vyksta progresas. Ateityje nebeliks vien tik lietuviškos mokyklos – mes aprėpsime daugiau, mus dar daugiau visur priims.
– Gimtajame mieste lankėte baleto studiją ir sportinę akrobatiką, baigėte M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, dabar esate Lenkijos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės solistė. Auginate vaiką. Kaip sekasi visa tai suderinti, kaip pavyksta gyventi kitoje šalyje, derinti balerinos profesiją ir šeimą?
– Turbūt dar negaliu išsamiai atsakyti, nes iki šiol esu motinystės atostogose, ir iki galo nesu patyrusi, ką reiškia tuo pačiu metu dirbti visu etatu teatre ir auginti kūdikį. Kol kas aš po gimdymo dirbu kaip laisvai samdoma artistė ir tai sekasi labai gerai. Toks sveikas balansas. Ar tai pavyks padaryti dirbant didelėje trupėje, kur nei laikas, nei grafikas nepriklauso nuo artisto ir jis absoliučiai nieko negali pakoreguoti pats – parodys laikas.
Spektaklis „Einu namo“ įvyks Zarasuose gegužės 10 d. 18 val. Po spektaklio numatomas susitikimas su jo kūrėjais. Bilietai – Zarasų kultūros centro kasoje.
Scenografiją, kostiumus bei šviesas spektakliui kūrė visaginietės dailininkės Sandra Matvejeva ir Jevgenija Cholodova. Spektaklis sukurtas bei rodomas Britų tarybai ir Visagino savivaldybei parėmus.
