Gegužės 31 d. šis spektaklis bus rodomas paskutinį kartą šiame sezone Vilniuje. Tai bus išskirtinis parodymas su vertimu į anglų ir ukrainiečių kalbas.
„O.Koršunovas interpretuoja Shakespeare’o pjesę laikui nepavaldžiu pastatymu, galvodamas apie dabartį, kurioje vis dar tvyro smurtas, susijęs su agresyviu vyriškumu, kurioje vis dar gyvuoja rasizmas ir egzistuoja kitoniškumo atmetimas, noras dominuoti niekinant kitus ir tų, kurie meluoja dėl savo ambicijų, manipuliacija“, – spektaklį įvertino Imma Merino iš „El Punt Avui“.
Pro ispanų kritikės akis nepraslydo ir ritės, O.Koršunovo interpretacijoje esančios daugiau nei dekoracijos.
„Scenoje susidūrinėja ir ritės, kurios turi simbolinę ir funkcinę prasmę. Ant jų aktoriai juda po sceną. Tai būdas parodyti personažų trapumą ir nestabilumą, nors ritės yra ir agresijos bei persekiojimo ginklas“, – tęsia I.Merino.
„Idėjų daug, jos įsikūnija su galingu teatriškumu, su puikia muzika ir dainomis, dėka kurių kartais spektaklis virsta miuziklu, su puikiais ir atletiškais jaunais aktoriais. Nors ir ne visai stabilus, tačiau su duriančia taiklia politine revizija „Otelas“ gyvai mus paliečia. Ne be reikalo Jagas laimi nebaustas“, – recenziją užbaigia I.Merino.
Puikus scenografinis sprendimas, jaunų, atsidarvusių aktorių laisvė ir režisieriaus drąsa – tai esminiai dalykai, kuriuos pabrėžė Santi Fondevila iš „ARA“:
„O.Koršunovo požiūrį į Shakespeare’o „Otelą“ keičia scenografinis sprendimas, kuris spektaklyje ypač svarbus, ir laisvė, su kuria lietuvių režisierius interpretuoja didingą klasiką, išvengdamas bet kokio klasicizmo. Bet tai anaiptol ne koks sudėtingas scenografinis aparatas – nuolatinis žaidimas įvairių dydžių medinėmis ritėmis, ant kurių lipa jauni trupės aktoriai ir aktorės. Ne be rizikos, kaip atrodė iš sugipsuotos Rodrigo rankos. Ritės, kurios ritasi, iš kurių statomi bokštai. Nuolatinis scenos statymas ir ardymas, užkrečiantis visą vaidybą didžiule doze energijos.
Režisierius leidžia sau įvairius anachronizmus, net ir pridėtinius tekstus, kuriuose cituojami dabartiniai personažai, kurie kelia šypseną. Antrame veiksme, kai Jago išdavystė jau paruošta, Koršunovas priglunda prie originalo, išlaikydamas siaubo filmo estetiką ir atmosferą, kurią gero roko akordais vainikuoja Kasijaus elektrinė gitara. Jauni, atsidavę aktoriai padeda suvirškinti labai vizualų ir energingą Otelą, kuriam audringai plojo publika, metų bėgyje jau gerai pažįstanti šio režisieriaus drąsą.“
„Otelas šiuolaikiniu žvilgsniu“ – taip savo publikaciją apie lietuvių „Otelą“ pavadino kitas ispanų kritikas Eduard Cabezudo:
„Atkreipiu dėmesį į aktorę, vaidinančią Juokdarį. Jos vaidmuo yra nepagrindinis, tačiau smagu, kai akys gali ją sekti judančią po sceną, akcentuojančią kiekvieną mizansceną. Taip pat ir Oskaro Koršunovo ir Julijos Skuratovos scenografija kviečia mąstyti. Įvairių dydžių ritės ne tik nusako, kur vyksta veiksmas – jos svarbios ir aktorių veiksmuose. Tai labai taiklus sprendimas. Koršunovas pristato klasiką iš įdomios šiuolaikinės perspektyvos. Pateikti dar vieną jau egzistuojančių spektaklių versiją nėra anaiptol lengvas iššūkis, reikia daug kūrybingumo, norint būti kitokiu ir tuo pat metu gerbti originalią versiją.“
