A.Volko suformuotą dramos terapijos metodo atsiradimą nulėmė meilė teatrui ir jo tėvų istorija.
Psichoterapeuto tėvas Bernardas Volkas gimė ir užaugo Jonavoje, mama – Celine Perla, kilo iš Lenkijos. Jiedu susipažino Aušvice, kai A.Volko tėvas, rizikuodamas gyvybe, perdavė savo būsimai žmonai batus, kurių šiai verkiant reikėjo. „Nors tai buvo labai trumpas susitikimas, tai buvo jų meilės istorijos pradžia“, – sakė A.Volkas. Pasibaigus karui jo tėvai vėl susitiko Paryžiuje, o netrukus, padedami Kalifornijoje įsikūrusius B.Volko tetos, persikėlė į JAV.
A.Volkas pasakojo po kurio laiko čia įkūręs teatro trupę, kuri kūrė spektaklius žydiškomis temomis: „Jaučiau, kad didžiausias kerštas Hilteriui – sukurti stiprią žydišką kultūrą.“
8 dešimtmetyje didžiuosiuose JAV miestuose pradėjo atsirasti paramos grupės Holokausto aukoms ir jų vaikams. Greičiausiai tuo metu ir prasidėjo generacinių traumų studijos. Kai vienos kartos trauma, kuri nėra išspręsta, yra perduodama kitoms kartoms, – sakė A.Volkas.
Tuo pat metu A.Volkas įsijungė į paramos grupių veiklą: „8 dešimtmetyje didžiuosiuose JAV miestuose pradėjo atsirasti paramos grupės Holokausto aukoms ir jų vaikams. Greičiausiai tuo metu ir prasidėjo generacinių traumų studijos. Kai vienos kartos trauma, kuri nėra išspręsta, yra perduodama kitoms kartoms“, – sakė A.Volkas.
Vis tik ilgainiui jis teigė supratęs, jog panašios grupės tik viktimizuoja žydus: „Manęs tai nedomino, norėjau transformuoti šią patirtį. Pradėjau galvoti, ką daro vokiečiai su savo palikimu. Ar jie kenčia taip pat kaip mes? Ar jie taip pat kaip ir mes turi tapti tėvais savo tėvams?“
1989 m. A.Volkas pradėjo dirbti kaip dramos terapeutas: „Į televizijos studiją pasikviečiau vokiečius ir žydus. Mes kartu išgyvenome tam tikrą procesą, kuris tapo pagrindu, kaip dirbu su kitomis konflikte esančiomis grupėmis.“
Šiandien dramą kaip terapinę priemonę A.Volkas taiko skirtingose šalyse, į vieną dramos terapijos seansą kviesdamas abi konflikte esančias grupes, pvz., turkus ir armėnus.
„Dirbu su grupe žmonių, esančių konflikte. Tuomet grupė atvedama į Playback teatro pasirodymą – žmonės, dalyvaujantys seminare, gali pasidalinti savo istorija, ir ji yra suvaidinama. Taip kuriama kultūrinė empatija per asmeninius pasakojimus“, – apie taikomą metodiką pasakojo psichoterapeutas.
Pavyzdžiui, neseniai vykusiose šešių dienų dirbtuvėse Aušvice dalyvavo 23 žmonės. Projekte susitiko tiek Holokaustą išgyvenusių žydų, tiek nacių palaikytojų vaikai bei anūkai. Pasak A.Volko, šis metodas leidžia atsisukti į abiejų pusių palikimą ir patyrinėti, kaip aukų bei nusikaltimus vykdžiusių žmonių palikuonys gali padėti vieni kitiems išgyti.
Šiandien dramą kaip terapinę priemonę A.Volkas taiko skirtingose šalyse, į vieną dramos terapijos seansą kviesdamas abi konflikte esančias grupes, pvz., turkus ir armėnus.
Dramos terapija užsiimanti ir projektą Aušvice koordinavusi Anke Schafer sakė, jog surinkti jo dalyvius, o ypač – rasti Vokietijoje gyvenančių vokiečių, kurie sutiktų dalyvauti dirbtuvėse, buvo nemenkas iššūkis. Pasak jos, vokiečiai jautė baimę akis į akį susitikti su dirbtuvių organizatoriumi žydu: „Kodėl tai pasakoju? Noriu parodyti, kaip giliai yra įsišaknijusi transgeneracinė trauma, kiek daug yra dialogo baimės.“
A.Schafer teigimu, nors Vokietijoje reikšmingą vietą užima memorialinė Holokausto kultūra, nemažoje dalyje šeimų ši tema vis dar yra tabu.
Viena projekto dalyvių, Gesine Wenzel, kurios senelis simpatizavo naciams, teigė, jog Vokietijoje sunku pajausti, kas išties nutiko Antrojo pasaulinio karo metais: „Visi žino faktus, kalba, kad to negalima pamiršti, bet didžioji dalis žmonių negali atsisukti į savo tėvus ir senelius. <...> Dramos terapija padeda ne tik žinoti istoriją, bet ir ją pajausti. Tik A.Volko darbo dėka aš sugebėjau pirmą kartą atvažiuoti į Aušvicą, stovėti priešais dujų kamerą ir verkti kartu su kitais vokiečiais ir žydais.“
