– Viename iš interviu, kalbant apie dramaturginę adaptaciją, kaip labai gerą jos pavyzdį pateikiate Yanos Ross spektaklį „Trys seserys“, kuriame Čechovo pjesės siužetas perkeliamas į šiuolaikinį kontekstą. Kas, Jūsų nuomone, yra aktualus kūrėjas? Ir ar pats stengiatės tokiu būti?
– Aš žodį „aktualus“ būčiau linkęs keisti „nuojauta“. Man atrodo, kad būti aktualiu reiškia nujausti tai, kas gali įvykti. Vienas iš gero menininko bruožų yra stipri nuojauta ne tik meninių sprendimų kontekste, bet ir socialiniuose, politiniuose bei kultūriniuose reiškiniuose. 2017 metais Y.Ross pastatyto spektaklio „Trys seserys“ atvejis tai labai puikiai iliustruoja. Spektaklio kūrybinis procesas vyko praėjus trims metams po Krymo aneksijos. Tuo metu man vos dvidešimt keli, o Yana kalba vizionieriškomis temomis, kurių aplinkui niekas nesupranta. Nors faktai yra savaime suprantami: visas kontinentas leido be jokių pastangų aneksuoti tokio dydžio žemę kaip Krymas, o niekas nereaguoja, mane nustebino, kokia akla mūsų visuomenė. Bet ar nuojauta pasižymi tik intelektu? Nemanau. Tai ir emocinio intelekto, sapnų ir vizijų mišinys.
– Bolaño novelė „Sugrįžimas“ pirmiausia į rankas pateko spektaklio dramaturgui Edgarui Gerasimovičiui ir tik vėliau Jums. Kaip vyksta medžiagos, su kuria dirbsite atranka? Kaip svarbu, kad literatūra atspindėtų kažkokį šiuolaikinio pasaulio aspektą ar tai galima vėliau pridėti, sugalvoti?
– Pradžioje mes su Edgaru daug kalbėjomės apie mirtį, jos nenuspėjamumą, mūsų dogmatišką ir nepagarbų požiūrį į mirtį. Kai pradėjome ruoštis spektakliui, ėmė sklisti gandai, kad prasidėjo izraeliečių genocidas Gazos ruože. Tuo metu dar daug kas nebuvo aišku, bet, kaip dabar matome, tai tapo genocidinio pobūdžio karu, išsiplėtusiu ir į kitas arabų valstybes. Šio besiplečiančio karo nuojautoje, visiškos nepagarbos gyvybei, taip pat baimės ir nežinojimo, kaip apie tai kalbėti, sandūroje Edgaras atsitiktinai pasiūlė paskaityti Bolaño novelę „Sugrįžimas“. Vėliau perskaičiau ir visą rinkinį – „Prakeiktos žudikės“. Norėčiau sakyti, kad šio spektaklio atsiradimą paskatino politiniai įvykiai, bet tai kur kas daugiau nei politika. Tikruoju postūmiu tapo šitas beprotiškas požiūris į gyvybę, smurtą, neapykantą, negebėjimą surasti dialogą, atmesti savo ego, principus ir mintis. O tai priveda prie karo ir genocido. Šis spektaklis ir literatūra atsirado šių mus varžančių įvykių kontekste.
– Ankstesnėje Jūsų sukurtoje teatrinėje patirtyje „Vegetacinė būklė“ kviečiate žiūrovus į pasaulį pažvelgti iš augalo perspektyvos, naujausiame spektaklyje „Sugrįžimas“ kvestionuojate nusistovėjusį požiūrį į mirtį. Daugelis pasakytų, kad Jūsų spektakliai – radikalūs. Pats viename interviu prieš „Sugrįžimo“ premjerą viena pagrindinių spektaklio idėjų įvardinate radikalią transformaciją. Koks Jūsų santykis su radikalumu?
– Žodį „radikalus“ aš naudoju tik tam, kad susikalbėčiau. Tai, ką pristatau teatro scenoje, man neatrodo radikalu. Išvis niekas šiuolaikiniame pasaulyje nebėra radikalu, nes viskas egzistuoja artimoje ar tolimesnėje mūsų aplinkoje. Juk Bolaño [rašytojas iš Čilės, apsakymo „Sugrįžimas“, kuriuo remiasi spektaklis tuo pačiu pavadinimu autorius] yra visa tai aprašęs. Net ir šitame pastate, kuriame dabar esame, galima surasti bet ką: prirakintą ir kankinamą žmogų rūsy, apie kurį galimai jau rytoj parašys LRT, nuostabiausią meilės aktą, ką tik vėl pabrangusią kavą kavinėje, politinę prostitutę. Ar būti radikaliu reiškia, kad į šviesą išnešami kažkokie mums (visuomenei) nepatogūs dalykai? Mano sceniniai kūriniai neatrodo radikalūs. Galbūt juos galima įvardinti radikaliais Lietuvos teatro kontekste, tačiau ką tai tuomet pasako apie mūsų teatrą? Kokios idėjos ir temos jame turėtų būti? Kodėl mes vis dar mąstome, kad teatre turi būti statomos už širdies griebiančios dramos apie neišsipildžiusią meilę ir prarastą dukrą? Man atrodo, kad teatras niekada nebuvo apie tai. Taip tiesiog susiklostė dėl įvairių politinių priežasčių.
– Spektaklyje „Sugrįžimas“ kalbate apie radikalią transformaciją, kurios esminė sąlyga – veikėjo mirtis. Kodėl tam, kad kažką daugiau suvoktum, reikia numirti?
– Bolaño siūlo mirtį kaip išeitį. Bet man atrodo, kad tarp eilučių jis kalba apie ego mirtį. Perlipi save ir nustoji valgyti mėsą, pradedi padėti žmonėms, išsivaduoji iš alkoholizmo liūno ir kitų varžančių įpročių ar įsitikinimų. Tačiau tam reikalinga savo paties mirtis – reikiamybė keistis. Tam, kad pakeisti, reikia palikti. O tam, kad palikti, reikia numirti. Manau, kad Bolaño visa tai įvelka į išskirtinai teatrališką formą ir su šypsniu tyčiojasi iš savęs paties.
Manau, kad labai svarbu kalbėti apie ego griūtį. Ir tai bandoma daryti naujojo jautrumo, empatijos sąvokomis. Visos šios idėjos egzistuoja skirtinguose kontekstuose, institucijose ir vizijose.
– Jau keturis metus kuriate spektaklius valstybiniuose teatruose ir nepriklausomame sektoriuje. Kaip su laiku keičiasi Jūsų kūrybinis procesas?
– Man pasisekė, kad turėjau galimybių dirbti su itin skirtingais ir įdomiais žmonėmis skirtingose institucijose įvairiomis aplinkybėmis. Su laiku išryškėja savi žmonės ir įrankiai suprasti, ar vis dėlto kūrybinis dialogas įvyks. Atsirado daugiau pasitikėjimo ne vien dialoge, bet ir kolektyvine prasme. Spektaklio kūrybinę komandą galima būtų palyginti su choru, kurio visais nariais reikia pasitikėti, norint atlikti kūrinį. O didesnis pasitikėjimas leidžia atsipalaiduoti tiek man, tiek kitiems.
Dar pasikeitė tai, kad pajutau atsakomybę už valstybinius pinigus. Pradėjau suvokti, kad dirbu ne privačiame sektoriuje, o esu išlaikomas mane supančių žmonių. Vadinasi, savo kūryboje turiu permąstyti aplink esančią realybę ir pristatyti tai suprantamai.
– „Sugrįžime“ vaidina šiuolaikinio šokio šokėja, choreografė Ieva Navickaitė. Kaip sekėsi dirbti su žmogumi, kuris nėra profesionalus aktorius?
– Nuostabiai. Mes turime išankstinį nusistatymą, kad reikia šešių metų vaidybos studijų, kad aktorius gebėtų sukurti daugiasluoksnį vaidmenį teatre. Bet gi teatras yra skirtas visiems. Ieva yra puiki atlikėja, ateinanti iš šiuolaikinio šokio pasaulio. Tačiau tai niekaip jos neapriboja būti aktore. Šiuo labai sėkmingu pavyzdžiu norėčiau atkreipti dėmesį, kad labai svarbu plėsti atlikėjo sąvokos ribas. Pamažu tai jau pradeda vykti: aktoriai eina į šiuolaikinio šokio, socialinių akcijų projektus, šokėjai ateina į dramos teatrą. Taip judame link sustabarėjusio mūsų įvaizdžio apie teatrą naikinimo, jo ribų plėtimo. Aš labai norėčiau, kad tokių klausimų, kokį tu tik ką uždavei, ateityje lietuviško šiuolaikinio teatro kontekste tiesiog nebeliktų.
– Kadangi „Sugrįžimas“ yra konceptualus sceninis kūrinys, kuriame sutelpa daug kontekstų. Iškyla problema, kad tikrai ne visi žiūrovai spektaklį supras ir pats užsiminėte, kad galbūt nesuprato. Tad kas yra Jūsų spektaklių žiūrovas?
– Spektaklis negali būti skirtas kažkam, nes teatras yra visiems. Tikslinės auditorijos tik skatina diskriminaciją dėl amžiaus ir visokią kitokią atskirtį mūsų ir taip suskaldytoje visuomenėje. Norėčiau gebėti užmegzti dialogą su įvairiais teatro žiūrovais.
– Bet Jums svarbu, kad žiūrovai suprastų Jūsų spektaklius?
– Aš noriu, kad žmonėms būtų smalsu. O supratimas gimsta patirties ir smalsumo santykyje per laiką.
Jaučiu, kad žmonės darosi atviresni menui, bet juos dar vis vien kažkas varžo. Man atrodo, kad teatras kaip institucija yra vis dar per daug uždara, tačiau egzistuoja dar uždaresnių įstaigų. Puikus pavyzdys čia būtų šiuolaikinio meno institucijos. Anksčiau kartas nuo karto į skirtingus centrus ar galerijas eidavome su broliu, bet jis nemėgsta ten eiti. Ir tai ne dėl to, kad meno kūriniai nepatrauklūs, o pati aplinka, atmosfera ir pateikimas nelaukia jo, tampa atgrasūs, lyg „ne jam“. Ir aš čia visiškai ne apie turinį kalbu, bet į institucijos strategiją, kuri turėtų būti nukreipta pritraukti kuo didesnį ir įvairesnį auditorijos ratą.
– 2022 metais interneto svetainėje „Menų faktūra“, skirtoje profesionaliems scenos meno įvykiams aptarti ir archyvuoti pasirodė analitiškas Jūsų komentaras „Kritika kritikai“, atkreipiantis dėmesį į neatsakingus kritikų pasisakymus viešojoje erdvėje apie Jūsų spektaklius. Kaip šį atvirą pasisakymą vertinate dabar? Ar manote, kad jis ką nors pakeitė?
– Man labai sunku vertinti pokytį šio klausimo kontekste. Nemanau, kad vienas rašinys gali kažką pakeisti, galbūt atkreipti dėmesį. Galvoju, kaip mane veikia tam tikri tekstai ir mintys. Kai perskaitau kritiką, priimu tai kaip galimybę vidiniam dialogui, bandau suprasti, iš kur tos mintys kyla, kaip jos konstruojamos.
Iš šios dienos perspektyvos „Kritika kritikai“ galbūt atrodo taip jaunatviškai pankiškai. Tačiau tai yra apie kritinio požiūrio svarbą. Pavyzdžiui, mano nuomonė Izraelio valstybės klausimu visiškai nesutampa su mūsų šalies pozicija. Dėl to, kad Lietuva kartu su Vokietija ir Amerika pasisako neutraliai apie sankcijas Izraeliui. Tuo tarpu yra akivaizdu, kad toje teritorijoje yra vykdomi nusikaltimai prieš žmogiškumą. Turėtume gebėti kritiškai mąstyti, nepaisant partnerių teikiamos socialinės ir ekonominės naudos. Lietuvos žmonės, kuriems nėra suteikiamas žinojimas, kad vyksta vienas didžiausių genocidų pasaulyje, praranda savo teisę matyti ir suprasti. Juk daugelis žmonių net nežino, nesidomi. Bet tai yra nacionalinės politikos, kuri, deja, veikia sėkmingai, klausimas. Viskas susiveda į tai, kad kontekstai, institucijos ir žmonės, dirbantys jose, turėtų skatinti gyventojus kritiškai mąstyti. Tam, kad galėtume megzti dialogą ir geriau suprasti mus supančius reiškinius.
– Kai kuriuose Jūsų kūriniuose jungiasi skirtingos medijos. Kartais atrodo, kad tuoj imsite ir pradėsite užsiimti kažkuo kitu, bet visuomet sugrįžtate į teatrą. Kuo teatras Jums įdomus ir svarbus?
– Man atrodo, kad visad sugrįžtu į teatrą, nes teatras gali būti bet kas. Teatras yra visų įmanomų meno formų sintezė. Visų socialinių, kultūrinių, ekonominių, politinių kontekstų pasimatymas. Gebėjimas nardyti tarp visų šių galimybių ir kontekstų man yra vienas įdomiausių užsiėmimų. Teatre galima daryti apmąstymus, tragediją, filmuoti kiną, turėti performatyvius aktus, piešti paveikslus, jungti bendruomenes. Išskyrus kiną, nė viena kita medija nėra tokia tarpdiscipliniška.
Svarbiausias dalykas teatre yra tai, kad viskas yra gyva. O kiekvienas susitikimas su žiūrovu yra nedalomas ir unikalus.
