Verta pastebėti, jog dauguma muzikinio teatro kūrinių pristatomi didžiųjų miestų teatrų arba arenų scenose, o rajonuose, rečiau apgyvendintose ir mažesnėse teritorijose gyvenantis žiūrovas aplankomas itin retai. Tokiu būdu miuziklas išlieka gana nauju, nepažintu žanru, todėl į jį žvelgiama itin atsargiai. Kaip miuziklas skinasi savo populiarumo kelią? Koks miuziklas visgi patraukia žiūrovo akį?
Ribota sklaida kelio neužkerta
Bene labiausiai mūsų žiūrovui pažįstami dažniausiai Lietuvoje statyti miuziklai: Kęstučio Antanėlio „Meilė ir mirtis Veronoje“, Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotaka“, Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“. Tačiau kartas nuo karto kūrėjai nustebina ir naujais pastatymais – šiuo metu arenų scenose galime pamatyti garsiai nuskambėjusį A.Cholinos miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Spalio viduryje sostinę sudrebino trumpametražių miuziklų festivalis, kurio metu buvo sukurti ir pristatyti šeši nauji trumpametražiai, šiuolaikiniai miuziklai. Muzikinio teatro kūrinius Lietuvoje kuria ne vien tik profesionalai, bet ir mėgėjai studentai.
Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetas kasmet pristato studentams aktualia tematika parengtą roko operą, o nuo pastarojo neatsilieka ir Gamtos mokslų fakulteto bendruomenė – prieš kiekvienas Kalėdas gerbėjus nustebinanti žaismingu savos kūrybos miuziklu.
Nepaisant iš pirmo žvilgsnio gana spalvingos pasiūlos, didžioji dalis muzikinio teatro kūrinių demonstruojami didžiuosiuose miestuose, o mažesniuose miesteliuose gyvenantys aplankomi žymiai rečiau. Tokiu būdu susiformuoja tam tikras paradoksas – didmiesčio gyventojai pradeda nebereaguoti į milžinišką kiekį siūlomų kultūrinių pramogų, o rajonų gyventojai, išalkę kultūrinių renginių, dažniausiai yra edukuojami televizijos bei joje matomų veidų ir į bandymus supažindinti su didesnės meninės vertės kūriniais, reaguoja vangiau.
Taigi, dalis scenos meno kūrinių, išsiskiriančių sudėtingesnėmis dekoracijomis, didesnėmis trupėmis, taip ir lieka tik didmiesčio žiūrovų praeitimi, o rajonų gyventojai retai juose apsilanko ir juos pamato.
Kita vertus, kaip parodė „Jaunimo miuziklo teatro“ gastrolės, pasiekusios Telšius, Anykščius, Marijampolę, Jonavą, Kauną bei kt. miestelius – lietuviai – labai žingeidi ir daininga tauta, noriai besilankanti atvežamuose muzikinio teatro pasirodymuose bei įsitraukianti į siūlomas edukacijos bei pažinimo veiklas.
Nedidelio teatro dideli tikslai
Prieš kelerius metus susibūręs „Jaunimo miuziklo teatras“ išsikėlė aiškią ir inovatyvią viziją: laužyti standartus, atsiduoti kūrybinės minties laisvumui ir savęs nevaržyti, sukurti erdvę jaunų ir talentingų menininkų idėjoms realizuotis, atitrūkti nuo pabodusių kanonų. Veiklą teatras plėtoja ne tik Vilniuje, bet ir nuolat keliaudamas bei pristatydamas savo kūrybą įvairiuose Lietuvos miestuose, taip spartindamas miuziklo žanro sklaidą bei demonstruodamas šiuolaikinę, kokybišką, pagal naujus standartus sukurtą meno produkciją.
Greta savo pagrindinės idėjos, „Jaunimo miuziklo teatrui“ tenka kovoti ir su keliais nuo seno gyvuojančiais stereotipais. Ne visi per dvidešimt nepriklausomybės metų pastatyti miuziklai pasižymi gera kokybe ir aukšta menine verte, todėl miuziklo žanrą lydi prasto „gaminio“ šleifas. Antra, net ir patys populiariausi miuziklai Lietuvoje, iš tikrųjų, žinomi tik ribotam žmonių kiekiui, todėl pats žanras vis dar tebelaikomas naujove ir į jį žvelgiama atsargiai.
Negana to, dažnam miuziklas asocijuojasi su tradiciniu brodvėjiniu miuziklu, kuris klaidingai suvokiamas kaip pernelyg ryškus, lengvo žanro kūrinys. JMT kartu su pastatymine veikla ir kūrinių sklaida įvairiuose Lietuvos regionuose siekia kultūriškai praturtinti publiką ir vykdyti nemenką edukacinę veiklą – supažindinti žiūrovus su miuziklo žanru ir miuziklus kuriančiais žmonėmis bei juos atliekančiais aktoriais.
Miuziklas – ne tik pramoga
Jaunimo miuziklo teatras, vis dažnesnis svečias mažesniuose Lietuvos miestuose, aktyvią gastrolių veiklą plėtoja pristatydamas du miuziklus jaunimui ir visai šeimai. Ne vieną pasiekė kalbos apie edukacinį, interaktyvų miuziklą vaikams „Išeik į kiemą“ (rež. E.Kižaitė, komp. A.Novikas), todėl teatras sulaukia vis daugiau mažiausių ir nuoširdžiausių kritikų – vaikų – susidomėjimo.
Miuziklas „Išeik į kiemą”, parengtas Vytauto V.Landsbergio pasakos „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ motyvais, pasakoja, kaip vieną dieną, draugams prišiukšlinus kiemą, pelytės Zitos bei jos bičiulių kieme pradeda siausti šiukšlių uraganas, iš kurio gimsta šiukšlių pabaisa.
Vaikai ne puola aiškintis, kas dėl to kaltas, o, suvieniję jėgas, pasiryžta gelbėti savo mažą pasaulį nuo viską naikinančios šiukšlių audros. Jaunieji kūrėjai pabrėžia, jog, ištikus bėdai, svarbiausias dalykas – darnus problemos sprendimas, atsakingumas už save patį ir aplinką, o ne kaltų ieškojimas. Drauge bėdos sprendžiasi greičiau ir žymiai lengviau!
Miuziklu siekiama atkreipti jaunųjų žiūrovų dėmesį į opias gamtos užterštumo problemas, gyvuojančias jų pačių bendrame kieme, kuriame kiekvienas mėgsta žaisti, išdykauti, dalintis paslaptimis ir slėptis nuo nenorimo pietų miego.
Miuziklo misija – ugdyti atsakomybę už savo padarytus arba, atvirkščiai, nepadarytus veiksmus, nes kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už pasaulį, kuriame gyvename, žemę, kuria vaikštome, ir kiemą, kuriame žaidžiame. Miuziklo kūrybinė komanda, siekdama kalbėti su jaunaisiais žiūrovams jiems suprantama kalba, kūrinyje sujungė miuziklo žanrą ir šiuolaikinę gatvės kultūrą.
Miuzikle žodžiai nebūtini
Ne visada norint ką nors suprasti, pakanka tik kalbėti ir gilintis į žodines prasmes. Kartais net daugybė išsakytų žodžių neperteikia tikrosios minties esmės, todėl reikia pasitelkti kitas jusles ir pajausti kvapą, skonį, judesį. Jaunimo miuziklo teatras per Lietuvą keliauja su neįprastu ir įdomių sprendimų kupinu eksperimentiniu miuziklu „EX‘IT“ (rež. A. Vidžiūnas, komp. K.Kapustaitė). „EX‘IT’e“ atsisakyta libreto, balsines ir judesines kombinacijas papildant instrumentine raiška, vokaline ir kūno perkusija. Aktoriai siekia vien tik balsu, garsu ir judesiu išreikšti bei sukurti savo prisiminimą, išgyvenimą, veiksmą, įvykį, unikalią situaciją. Neįprasta miuziklo išraiškos forma suteikia laisvę žiūrovo fantazijai, samprotavimams, interpretacijai ir originaliai pateikia miuziklo žanro kūrinį.
Žaismingi skirtingų patirčių koliažai tarsi kuria gyvenimišką kelionę laiku. Kiekvienoje scenoje publika skatinama suprasti ir iš naujo apmąstyti ryškiausius savo susitikimus, aktorių elgesyje bei potyriuose atrasti save. Siužetas paremtas iki skausmo pažįstamais išgyvenimais, kurie vis tik kelia dvejonių, klausimų.
Čia sutinkami džiaugsmingai žaidžiantys vaikystės draugai ir besityčiojantys kiemo padaužos, galvas pametę įsimylėjėliai ir viską žinantys bei kritikuojantys kaimynai, santykių audroje pasimetę, besiblaškantys sutuoktiniai, į pilką kasdienybės rutiną įsisukusi technologijų visuomenė bei žmogus, kuris vienas gimsta ir vienas miršta, taip tarsi užbaigdamas visą kelionės ciklą.
Lietuvos žiūrovas atviras naujovėms
Iš pirmo žvilgsnio pristatyti miuziklai įdomūs ir inovatyvūs, tačiau, tuo pačiu, kiek keisti, neįprasti, todėl žiūrovui keliantys nemažai klausimų ir dvejonių: „Ar verta eiti? O kaip suprasti spektaklį be žodžių?“. Jaunimo miuziklo teatro atlikėjai neslepia, jog kiekviena išvyka jiems patiems užduoda klausimą – ar žiūrovui patiks netradicinis, šiuolaikinis reginys, ar šįkart bus priimtas miuziklo žanras, ir kokius stereotipus reikės sulaužyti, siekiant pripažinimo. Žinia, teatras naujas, tad veržtis populiarumo bei žinomo vardo link – nelengva užduotis.
Kaip parodė šio sezono pradžios gastrolės, Lietuvos žmonės domisi miuziklu, noriai lankosi ir laukia atvykstančių gastrolių, o pasiilgę skambios muzikos ir gražaus reginio, noriai keliauja net ir į kitą miestą. Visgi, svarbu pamatyti ką nors naujo bei įdomaus. Ne vienas žiūrovas prisipažino, jog žinia, kad miuziklas bus be žodžių gąsdino, tačiau išvystas rezultatas suteikė daug gerų emocijų, o spektaklis neprailgo. Jaunimo miuziklo teatras pasiryžęs su miuziklo žanru supažindinti visą Lietuvą, aplankyti miestelių, kaimų gyventojus ir keisti ne itin teigiamą žvilgsnį į miuziklą.
