Kaip užsimena pats režisierius, šią pjesę jis saugojo 8 metus, kol ryžosi pastatyti savo vadovaujamame teatre. Lietuvoje nė karto nestatytas kūrinys pagaliau bus realizuotas teatro scenoje. Scenografiją spektakliui kuria ištikimas Valstybinio jaunimo teatro dailininkas Gintaras Makarevičius, kostiumus – dizainerė Sandra Straukaitė, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas, o judesio kompoziciją – aktorius Arnoldas Jalianiauskas. Spektaklyje vaidina aktoriai: Sergejus Ivanovas, Dalia Morozovaitė, Andrius Bialobžeskis, Giedrė Giedraitytė, Rasa Marazaitė, Jonė Dambrauskaitė, Giedrius Arbačiauskas, Nerijus Gadliauskas, Lukas Petrauskas, Vytautas Taukinaitis, Saulius Sipaitis, Ignas Ciplijauskas, Simonas Storpirštis.
Pjesėje vaizduojama šiuolaikinė šeima, kuriai nutinka labai dviprasmiškas, galima sakyti, neįprastas ir neįtikėtinas dalykas. Vieną dieną vienturtė trylikametė dukra prisipažįsta motinai besilaukianti vaikelio. Namuose – skandalas, tėvo ir motinos ginčas, ašaros, plūdimasis ir, žinoma, pagrindinis klausimas – kas yra vaiko tėvas? Tačiau, lyg to būtų maža, paaiškėja, kad 80-metį perkopusi senelė taip pat atsidūrė „ypatingoje padėtyje“, o kartu su ja net ketvirtą mėnesį skaičiuoja... diedukas. Netrukus paaiškėja, kad laukiasi ir motina, ir pats tėvas. Totalinis giminės nėštumas priverčia kreiptis ne juokais išsigandusią šeimynėlę į gydytojus ir išsiaiškinti šio nemalonaus įvykio priežastis bei galimas pasekmes.
Režisieriui Algirdui Latėnui, praėjusiais metais pristačiusiam W. Shakespeare‘o kūrinio „Makbetas“ interpretaciją, šiuolaikinio rusų klasiko O. Bogajevo kūryba yra gerai žinoma. Dar 2002 m. Jaunimo teatre vykusiame Rusų dramaturgijos forume buvo pristatyta viena garsiausių dramaturgo pjesių „Rusijos liaudies paštas“. Pjesės skaitymą režisavo ir jame vaidino pats Algirdas Latėnas. Šiandien ši pjesė statoma įvairiose pasaulio vietose – nuo Pekino iki Vašingtono.
2004 m. parašyta „Slaptoji dviratininkų draugija“ pelnė pagrindinį prizą tarptautiniame dramaturgijos konkurse „Eurazija“. Dramaturgas prisipažįsta, kad pjesę rašė tuomet, kai gimdė jo žmona, o jis tuo metu budėjo ligoninėje.
„Tai viena absurdiškiausių iš visų mano parašytų pjesių, kurios pagrindinė mintis sufleruoja apie neišvengiamą šiuolaikinio gyvenimo ėjimą link katastrofos, – teigia O. Bogajevas. – Dramaturgo užduotis yra ne aiškinti, o priversti susimąstyti. Galų gale pasaulio pabaiga jau seniai atėjo, o žmonės ir toliau gyvena, vadovaudamiesi kvaila logika – visi mirs, o aš liksiu gyvas. Niekas neišliks, visi sugulsime į medines dėžes. Žmonija sėkmingai išmoko trijų dalykų – ėsti, tuštintis ir daugintis. O vertinti gyvenimą ir pasinaudoti jo dovanomis – nemokame.“
O. Bogajevas gimė 1970 m. ir savo teatrinę karjerą pradėjo gana anksti. Vos baigęs mokyklą, įsidarbino viename Jekaterinburgo teatre. Tiesa, čia jis dirbo dekoracijų montuotoju ir scenos apšvietėju. Tačiau laikas, praleistas teatre, tik dar labiau paskatino jaunąjį rašytoją domėtis literatūra, ypatingai rusų klasika. Paklaustas, kodėl apskritai pradėjo rašyti, dramaturgas atsako, kad gyvenime jis buvo sukrėstas dviejų tragedijų – tėvo mirties ir pirmosios meilės. Pastarosios gal net labiau. Šie du sukrėtimai įvyko jam dar būnant paaugliu, todėl gelbėdamas pats save pradėjo rašyti eilėraščius ir trumpus apsakymus. Galiausiai, įkvėptas britų dramaturgo Haroldo Pinterio kūrybos, O. Bogajevas suprato, kad nori rašyti teatrui ir įstojo į Sankt-Peterburge pirmą kartą surinktą dramaturgų kursą. Tai buvo eksperimentinis kursas, tačiau O. Bogajevas iš karto išsiskyrė savo kūriniais ir jau pirmosios pjesės tapo „nauju vėju“ Rusijos teatrinėje visuomenėje.
