Pasak teatrologės Audronės Girdzijauskaitės „Junas Gabrielis Borkmanas“ – viena aukščiausių Ibseno vėlyvosios kūrybos viršūnių (1896), galingų charakterių drama, kurioje visi spiečiasi aplink pagrindinį, svarbiausią ir galingiausią – Juną Gabrielį Borkmaną, potencialiai sukaupusį savyje dieviškąją ir velniškąją patirtį. „Borkmanas“ – tai lyg didelės gyvenimo dramos finalas.“ Anot režisieriaus G. Varno, šioje pjesėje permąstomi poelgiai, jų kaina ir prasmė, suvedamos sąskaitos su likimu. Kūrinyje taip pat kalbama apie skirtingas žmonių kartas – senają, gyvenančią žlungančiomis iliuzijomis, ir jaunąją – žmones, kurie nori tik „gyventi ir būti laimingi“ – jie nieko nelaukia, o veikia čia ir dabar: ieškodami savosios laimės, išvažiuoja, pabėga, emigruoja.
Per sukrečiančią šeimos dramą Ibsenas vaizduoja iš neapykantos gimusių iliuzijų krachą ir susitaikymą su likimu, su artimu žmogumi. K. Smorigino kuriamas bankrutavusio bankininko Borkmano paveikslas įkūnija jaudinantį didelių užmojų žmogaus likimo saulėlydį. Borkmano ir jo gyvenimo moterų seserų dvynių (J. Onaitytė ir D. Overaitė) nuožmioje kovojoje už savo gyvenimo iliuzijas tėvai pasirengę paaukoti vienintelę savo atžalą. Ibsenas kelia klausimą – ar vaikai gali būti atsakingi už su jais siejamas tėvų viltis? Ir atsako – ne. Borkmanų sūnus išsilaisvina iš šeimos gniaužtų ir pasirenka laisvą bohemišką gyvenimą, kuris taip pat žada liūdną atomazgą… Palikdamas Borkmanų šeimą ant žlugusių gyvenimo iliuzijų griuvėsių, Ibsenas suteikia apsivalymo galimybę. Pjesės finalą persmelkia tikrų jausmų ilgesys ir gyvenimo trapumo suvokimas, aplankantis gyvenimo pabaigoje didingos atšiaurios gamtos akistatoje.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas K. Smoriginas, Juną Gabrielį Borkmaną lygina su daugiau nei dešimtmetį režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje vaidintu Makbetu. Pasak žymaus aktoriaus, abiejuose pasaulinės klasikos kūriniuose kalbama apie nenumaldomą valdžios troškimą, ambicijų jėgą, svajones ir jų žlugimą. „Borkmanas yra idėjos žmogus, mąstantis panašiai kaip Napoleonas. Tai pralenkęs savo laiką herojus, kurį pražudo pernelyg didelis atvirumas, bėgimas į priekį ir draugo išdavystė. Į savo gyvenimą jis žvelgia kaip į tam tikrą misiją, dėl kurios įmanoma paaukoti mylimos moters jausmus. Pjesėje Ibsenas labai aiškiai pasako, jog tikslas pateisina priemones“, – sako K. Smoriginas.
K. Smoriginas naujausiame spektaklyje susitinka su ilgamečiais scenos partneriais – D. Overaite ir V. Petkevičiumi. Režisierius G. Varnas specialiai šiai premjerai taip pat pasikvietė aktorę J. Onaitytę. „Džiaugiuosi, kad mums su Jūrate labai gera, lengva dirbti kartu, mes jaučiame viena kitą, – pasakoja aktorė D. Overaitė. – Kuriant šį spektaklį, partnerystė tarp aktorių yra svarbiausia. Visi esame vienminčiai, seniai dirbantys drauge. Po ilgo laiko grįžau į visiškai kitokį Jaunimo teatrą. Tačiau, kai yra dėl ko grįžti, tuomet įdomu“.
Pjesė „Junas Gabrielis Borkmanas“ Lietuvoje statyta du kartus: 1974 m. Šiaulių dramos teatre ir 1981 m. Valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Režisierius G. Varnas prie H. Ibseno dramaturgijos grįžta beveik po 20 metų: 1998 m. jo statyta „Heda Gabler“ (Kauno nacionaliniame dramos teatre) iki šiol laikoma viena ryškiausių šios pjesės interpretacijų Lietuvos scenoje. Režisierius G. Varnas ypatingai vertina norvegų dramaturgą dėl jo pjesėse meistriškai naudojamų simbolinių prasmių, gebėjimo išreikšti gyvenimui pasmerkto žmogaus ir jo santykio su visuomene prieštaringumą.
Spektaklis „Junas Gabrielis Borkmanas“ turėtų sudominti klasikinio teatro gerbėjus, pasiilgusius gerų aktorių, įsimintinų vaidmenų ir kelionės į žmogiškų santykių gelmes.
Be minėtų aktorių spektaklyje taip pat vaidina: Aldona Bendoriūtė, Jonė Dambrauskaitė, Skomantas Duoplys, Jovita Jankelaitytė, Pijus Narijauskas, Dovilė Šilkaitytė, Eglė Špokaitė. Scenografiją kuria dailininkas Gintaras Makarevičius. Muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė.
H.Ibsenas (1828–1906) – norvegų rašytojas, vienas ryškiausių pasaulio dramaturgų, laikomas šiuolaikinės dramos pradininku ir moderniojo teatro įkūrėju. H. Ibsenas įvardijamas realizmo tėvu teatre. Jis sukūrė savo teatro fenomeną – probleminį teatrą, kurį pats vadino idėjų drama. H. Ibseno sukurtas fenomenas ilgam pakeitė teatro madą – net ir šiandien H. Ibseno sukurtas tiesos modelis gyvas – juo seka ne tik dramaturgai, bet ir žymiausi pasaulio teatrai. Teatro teoretikai ir praktikai H. Ibseną vertina ne vien kaip rašytoją, bet ir kaip mąstytoją, moralinį filosofą, visuomenės kritiką. Jam priskiriama vieta „dramos piramidės“ viršūnėje šalia Sofoklio ir Shakespeareʼo. Praėjus daugiau nei šimtui metų po autoriaus mirties, vis dar žinomos ir pasaulio teatruose statomos apie 15 jo pjesių, tarp kurių: „Peras Giuntas“, „Lėlių namai“, „Šmėklos“, „Visuomenės priešas“, „Laukinė antis“, „Rosmersholmas“, „Heda Gabler“, „Statytojas Solnesas“, „Junas Gabrielis Borkmanas“.
