Pirmą kartą „Marija Stiuart“ pastatyta 1800 m. Vokietijoje, Veimaro teatre, kuriame dirbo F.Schilleris. Dirbdamas Veimaro teatre jis klojo pamatus dabartinei Europos teatro kalbai, kartu su J.W.Goethe jie pirmieji sukūrė aktorių ansamblį. F.Schilleris kasmet šiam teatrui parašydavo po didingą tragediją. Lietuvoje pirmasis šią pjesę pastatė Borisas Dauguvietis 1935 m., pagrindinį vaidmenį patikėjęs savo žmonai Nelei Vosyliūtei. Įdomu tai, kad režisierius Artūras Areima yra garbingo apdovanojimo – Boriso Dauguviečio auskaro – laureatas.
Jau trečią F.Schillerio pjesę statantis A.Areima sako, jog grįžimas prie Schillerio – tai grįžimas prie žmogaus.
„Schilleris yra idealistas. Jis ieško žmogiškumo, tikro žmogaus. Žmogaus absoliuto. Idealo. Karts nuo karto, bežaidžiant maištavimo žaidimus, aš pasiilgstu tikro žmogaus. Norisi pažvelgti į tą idealų žmogų, paieškot žmogiškumo, kurį mes sunaikinom. Paieškot jausmų, kurie yra idealizuoti, sustiprinti, kuriuos mes galime tik įsivaizduoti, bet gyvenime jų nerasime. Tik pas Schillerį“, – sako Areima, statantis pjesę apie dviejų karalienių – Škotijos Marijos Stiuart ir Anglijos Elžbietos – konfliktą, kuris pasibaigė žiauriu nuosprendžiu Marijai – galvos nukirsdinimu.
Ši istorija apie žmogaus didybę ir nesusitaikymą su netobulais gyvenimo dėsniais, kuriuos padiktuoja valdžios galia, pavydas, ambicijos.
„Schillerio kūryba mane pravalo – kaip miškas, kaip meditacija. Norisi paprastumo ir grynumo: miško, jūros, paukščių, upelio čiurlenimo. Norisi lietaus. Norisi paprastų dalykų – žmogiškumo. Statydamas Schillerį vėl kažką savyje atrandu. Ir kiekvieną kartą pradedu visus mylėt. Ką jis padaro su manim? Bet taip vyksta”.
Teatras yra žaidimas
Artūras Areima ne tik „Marijos Stiuart“ režisierius, bet ir scenografijos autorius. Šį kartą kurdamas scenografiją jis norėjo sukurti kalėjimą ir įkalinti abi karalienes ir visus pjesės veikėjus: „Man svarbiausia buvo sukurti kalėjimą. O kas jį sukuria? Laisvės apribojimas: keturios sienos ir langas, jis yra laisvės viltis, pro kurį žiūrėdami ilgimės to, ko netekome. Tai ir mano scenovaizdis – pilkos sienos ir vienas didžiulis vilties langas“.
Pasak A.Areimos, „šiandienos pasaulyje daugumos žmonių gyvenimas yra tapęs kalėjimu. Komunikacijų priemonės tobulėja, bet mes tolstam, daromės vieniši: vienas prieš kompiuterį, vienas prieš save. Man atrodo, mes bijom savęs. Bėgame nuo savęs. Tokiu būdu gyvenimas ir tampa kalėjimu”. Paklaustas, ar žmogui įmanoma ištrūkti iš kalėjimo, režisierius atsakė: „Aš ištrūkstu iš kalėjimo kurdamas spektaklius. Žaisdamas žaidimus. Nes teatras yra žaidimas“.
Užduoti klausimus
Tuo tarpu Vytautas Rumšas jaunesnysis sako, jog „teatro užduotis – užduoti klausimus, į kuriuos žiūrovas pats galėtų bandyti ieškoti atsakymų. Vienas pagrindinių klausimų šioje pjesėje – kiek manipuliuojama žmogumi ir kokios gali būti manipuliacijos pasekmės? Šiandien mumis manipuliuoja masinės informacijos priemonės, mumis manipuliuoja politikai ir tragedija tada ir įvyksta, kai tu nebeatsirenki, kas tikra, o kas – manipuliacija. Spektaklis leis pamąstyti kas vyksta su žmonėmis, kai prasideda manipuliacija santykiais, informacija.
Ši pjesė – labai įdomi ir tikiuosi, kad mums pavyks iškomunikuoti šią mintį:
„Ar manimi nemanipuliuoja, ar aš netampu tokios pačios tragedijos dalimi?“ Politika, žmogiškumas, ambicijos, čia viskas susipynę. Kaip ir šiandien mūsų gyvenime. Pagrindinė pjesės herojė Marija Stiuart yra uždaryta į kalėjimą. Bet šiandien nėra tokių kalėjimų. Mes sugebam izoliuoti žmones piktais gandais, dėmesiu. Taigi čia yra labai daug temų, kurios kiekvienam gali būti artimos. Nors linkiu, kad jos nebūtų artimos. Linkiu, kad jos keltų žiūrovams klausimus“ , – sako Vytautas Rumšas jaunesnysis.
Elžbieta Latėnaitė: „Džiaugiuosi, kad negimiau karaliene“
F.Schillerio aprašytos moterys – Marija Stiuart ir Elžbieta – įkūnija labai skirtingas savybes. Aktorė Elžbieta Latėnaitė spektaklyje kuria Anglijos karalienės Elžbietos vaidmenį. Ji atvira – Elžbieta jai vis dar paslaptis ir ji vis dar jos ieško. „Gyvenime gal taip nebūna, kad viename žmoguje sukondensuotos vienos savybės, o kitame – kitos. Bet čia toks pasirinktas kelias. Tai – labai įdomu“.
Elžbieta Latėnaitė sako, jog šis vaidmuo jai vienas sunkiausių ir vienas lengviausių, kuriuos teko vaidinti. „Šis vaidmuo man reiškia vaidinti kažką labai tolimo ir tuo pačiu metu itin artimo. Jis reiškia malonę ir garbę dirbti su itin talentingais žmonėmis – mano kursiokais. Jis reiškia gelminę kelionę į dviejų Elžbietų vidų. Elžbietos Karalienės ir Elžbietos – mano kuklaus asmens. Šis vaidmuo mane nukelia į vaikystę, kai ne retai, kas nors sužinojęs mano vardą pašiepdavo: „Pirmoji ar antroji?“.
Šioje pjesėje aktorei pasirodė įdomi žmogaus atsakomybės tema. „Įdomu, ką galingi žmonės daro su savo galia, kaip jie priima sprendimus, kurie atneša kitiems skausmą. Įdomu, kaip jie jaučiasi, kaip nepalūžta, kaip keliauja pirmyn. Pabuvus Karalienės kailyje labai džiaugiuosi, kad ja negimiau“, – sako Elžbieta Latėnaitė.
Spektaklyje „Marija Stiuart” išvysime: Indrę Patkauskaitę, Elžbietą Latėnaitę, Tomą Rinkūną, Daumantą Ciunį, Agnę Šataitę, Tomą Kliuką, Mantą Vaitiekūną, Tomą Stirną, Edmundą Mikulskį, Mindaugą Capą, Vytautą Rumšą jaunesn., Almantą Šinkūną. Režisierius, scenografijos autorius – Artūras Areima. Kostiumų dailininkė – Monika Gurskytė, choreografas – Mantas Stabačinskas, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas.
Rūtos Jakimauskienės tekstas
