Režisierius J.Jurašas sakė, kad spektaklis apie legendinę asmenybę Barborą Radvilaitę buvo didelis iššūkis visam kūrybiniam kolektyvui. „Reikėjo atlaikyti du frontus: negalime pakeisti istorijos, bet kartu norėjome būti šiuolaikiški. Tai beveik šizofreniškas dalykas. Barborą vaidinanti Eglė gyvena tarp dviejų pasaulių. Spektaklis yra ištisinė vizija, jame daug nerealios realybės. Aš laimingas, kad turiu tokią trupę, kuri visiškai mane suprato“, – kalbėjo režisierius.
Jis sakė, kad daugiau kaip prieš 40 metų užteko pavadinimo ir jis jau buvo pasmerktas sėkmei. „Tada draudė vartoti žodį Lietuva spektaklyje. Dabar atsisukome į žmogišką aspektą, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną“, – sakė J.Jurašas.
„Tada draudė vartoti žodį Lietuva spektaklyje. Dabar atsisukome į žmogišką aspektą, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną“, – sakė J.Jurašas.
Būtent po „Barboros Radvilaitės“ J.Jurašas sovietmečiu atsisveikino su Kauno dramos teatru ir Lietuva.
Spektaklyje taip pat jungiamos visuomeniškos, pilietinės aktualijos su asmeniniais išgyvenimais. „Kaip viską priims žiūrovas, yra jaudinanti paslaptis. Tai kontroversiškas spektaklis, neturintis aiškios definicijos, viskas vyksta tarp realybės ir vizijų. Spektaklio smūgis yra kūryba. Ji gelbsti žmogų iš nevilties, nelaimės. Tai buvo mūsų su Aušra bendro gyvenimo tęsinys. Ji yra tas žmogus, kuris padėjo tą spektaklį kurti. Tokios prabangos dar neturėjau, kad dramaturgas padėtų režisieriui sukurti koncepciją“, – džiaugėsi J.Jurašas, kalbėdamas apie savo žmoną Aušrą Mariją Sluckaitę, kuri adaptavo Juozo Grušo dramą nūdienos aktualijoms.
A.M.Sluckaitė sakė, kad ji nesiekė atkurti romantiškos Barboros Radvilaitės legendos. „Šis spektaklis apie aktorę, kuri, nepaisant neįveikiamų kliūčių, dega noru suvaidinti Barborą, suprasti ją kaip moterį, patekusią į meilės, ligos ir politikos žaidimų spąstus. Aktorė – pati serganti kaip Barbora, agonijos kamuojama – įveikia savo negalią ir čia pat scenoje kuria Barboros Radvilaitės vaidmenį, savo viziją. Spektaklis apie kūrybos ir žmogaus valios galią pasipriešinti likimui“, – kalbėjo ji.
J.Jurašas taip pat pabrėžė, kad spektaklyje norėjo sugrįžti prie vertybių, apie kurias dabar mažai kalbama: meilės, ištikimybės, grožio. „Jos gyvenime svarbios kaip ir mirtis – anksčiau ar vėliau apie jas pagalvojame“, – įsitikinęs J.Jurašas.
Dviejų dalių spektaklio scenografas yra Mindaugas Navakas, kostiumų dailininkė – Jolanta Vazalinskienė, kompozitorius – Linas Rimša, choreografija – Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis.
Vaidina: Eglė Mikulionytė, Dainius Svobonas, Saulius Čiučelis, Ugnė Žirgulė, Inga Mikutavičiūtė, Gintaras Adomaitis, Tomas Erbrėderis, Egidijus Stancikas, Vaidas Maršalka, Gintautas Bejeris, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis, Edgaras Žemaitis, Eglė Grigaliūnaitė, Martyna Gedvilaitė.
Pradėdamas naują sezoną Kauno dramos teatras pristatė programėlę išmaniesiems telefonams „Dramos teatras“. Ji informuoja apie repetuarą, spektaklius, primena apie norimą renginį, pageidaujant automatiškai išjungia garsą spektaklio metu.