Pjesės centre – dvi istorinės asmenybės, Lietuvai skaudžiai pažįstami diktatoriai Juzefas Pilsudskis ir Feliksas Dzeržinskis. Nors realybėje jie nebuvo susitikę, tačiau A.Juozaičio kūrinyje, Vilniuje laidojant J.Pilsudskio širdį, šie revoliucionieriai mistiškai susitinka.
„Idėja parašyti pjesę man gimė lankantis Varšuvoje, kai pamačiau J.Pilsudskio adoraciją, kuri jam dabar Lenkijoje suteikiama be jokių kritikos galimybių. Jis praktiškai kanonizuotas į politikos šventuosius, o mums jis yra lyg šašas ant Lietuvos kūno. Mūsų šalyje jo paminklo būti negali, o Lenkijoje jie visur, – apie idėjos pradžią pasakojo pjesės autorius. – Feliksas Dzeržinskis nemažiau mums svetimas nei J.Pilsudskis – jie abu buvo diktatoriai, kuriems, vedamiems didžiosios idėjos, nerūpėjo tūkstančių žmonių gyvybės. Aptikau, kad jie abu 1900 metais sėdėjo Varšuvos citadelėje, todėl jų susitikimas teoriškai galėjo įvykti.“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Arvydas Juozaitis |
A.Juozaitis savo pjesę pasiūlė režisieriui J.Vaitkui, kurį šis istorinės tematikos kūrinys sudomino.
„Man įdomu tai, kad pjesėje aprašomi istoriniai personažai, kurie realiai nebuvo susidūrę, bet turi didelę istorinę, socialinę, politinę, moralinę reikšmę kiekvienai tautai. Spektaklis suteikia galimybę permąstyti, kas yra didvyris, diktatūra, kas slypi už heroizmo, – tada pamatai, kad dieviškos išminties kuo toliau, tuo mažiau pas mus yra, – apgailestavo J.Vaitkus. – Jei politikai nebendrauja su žmonėmis, tada bent teatras turi suteikti galimybę žiūrovams pamąstyti, kas yra politika, fanatizmas, ideologija. Kai matai, kaip šiandien vertinamos tokios asmenybės, sunku suvokti, ar žmonija juda į kokią nors šviesėjimo, protingėjimo pusę...“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Aleksas Kazanavičius |
Spektaklį „Širdis Vilniuje“ kartu su J.Vaitkumi režisavo jo mokinys, režisierius Albertas Vidžiūnas, kuris džiaugėsi darbu su tokia šiuolaikine lietuvių dramaturgija. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria Gediminas Storpirštis ir Aleksas Kazanavičius, taip pat vaidina Nerijus Gadliauskas, Vytautas Taukinaitis, Saulius Sipaitis, Janina Matekonytė, Dovilė Šilkaitytė ir Simonas Storpirštis.
„Šioje pjesėje man įdomiausia pasirodė ne asmenybės, bet bandymas jas suvesti kartu. Mes scenoje kūrėme kitą realybę – ne istorinę, bet tai, kas galėjo įvykti. Tai, kad veiksmas vyksta po personažo mirties, mums atriša rankas ir suteikia platesnį veikimo spektrą“, – prisipažino aktorius A.Kazanavičius, įkūnijantis F.Dzeržinskį.
Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas prisipažino nebijantis neigiamos žiūrovų reakcijos.
„Gal kažkas politiką čia įžvelgs, bet svarbiausia, kad nereikalingas kvapas išeis, kuris susitvenkęs ilgą laiką“, – ryžtingai kalbėjo A.Latėnas.
„Į Lenkiją su šiuo spektakliu nevažiuočiau – norint jį priimti, reikia tolerancijos. Svarbu užkabinti tą geluonį Lietuvoje, kad mūsų žiūrovai pasidomėtų netolima istorija, kuri primiršta, užglaistyta, bet vis dar – šalia“, – į premjerą kvietė J.Vaitkus.
