Sausio 25, 26 dienomis Lietuvos rusų dramos teatre įvyksiančio spektaklio pagrindu režisierius pasirinko šios jaunos kūrėjos pjesę „Stabmeldžiai“. Prieš porą metų, vykdama atsiimti apdovanojimo už šį kūrinį, tuomet dar trisdešimties nesulaukusi dramaturgė žuvo teroristinio išpuolio Maskvoje metu. „Stabmeldžius“ kritikai įvardija kaip geriausią A. Jablonskajos kūrinį.
Pjesėje – šeima, kurioje vyrauja ne tik moralinė, bet ir finansinė krizė, gimdančios chaosą bei psichologinę prievartą. Išlikimu čia susirūpinusios trys buitinių rūpesčių nužmogintos būtybės: šeimą finansiškai išlaikanti valdinga motina, bedarbis tėvas muzikantas, slapčia svajojantis groti klarnetu orkestre, dėstytoją įsimylėjusi ir į mokslus universitete nusispjovusi duktė bei už buto remontą atsakingas kaimynas alkoholikas, pinigus statybinėms medžiagoms laisva ranka švaistantis gėralui. Drumstą vandenį dar labiau drumsčia iš piligriminės kelionės netikėtai sugrįžusi itin religinga močiutė.
„Tai gana grubi literatūra, joje daug vulgarių keiksmažodžių, bet man pasirodė, kad ji transliuoja šių dienų vidutinės šeimos modelį, jos buitinio ir dvasinio skurdo problematiką“, – sako J. Vaitkus ir priduria: „Kadangi personažai sutrikę, yra aklavietėje, jie griebiasi bet kokių priemonių. Kiekvienas jų lyg ir norėtų turėti stabą, bet arba jo neranda, arba atradę tuojau pat nusivilia ir pameta. Religiją ar kokį nors tikėjimo objektą jie traktuoja kaip naudos davėją, o ne paiešką, ne būdą suvokti save kaip žmogų. O kadangi tikėjimo nėra, baimės apimtai esybei lieka vis mažiau rimties, pusiausvyros ir gebėjimo mąstyti. Tenka tik isteriškai puldinėti iš vieno kraštutinumo į kitą.“
Keiksmažodžių tirados pjesėje režisierių šiek tiek neramino. Tačiau iš pradžių ketinęs jų atsisakyti, vėliau persigalvojo.
„Manau, teatrui turi būti leista naudoti tas priemones. Kaip ir chirurgui – pjaustyti žmogų, pašalinti kokį nors supuvusį organą... Teatras turi atlikti ne dezodoranto, ne maskuojančio grimo funkciją, o kaip tik atverti visą sudėtingumą. Ir tas keiksmažodis kartais yra būtinas poveikio instrumentas. Dvejojau, ar šįkart tikrai be to neapsieisime, bet tada nebelieka to personažo, nebelieka gyvasties, nebelieka jo jėgos, kad ir destruktyvios“, – sakė režisierius.
Spektaklio scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkas Jonas Arčikauskas. Scenoje pasikeisdamos vaidins dvi Lietuvos rusų dramos teatro aktorių komandos – vyresnioji ir jaunesnioji. Pastarojoje – ir šiemet mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiančio aktorių kurso atstovės Juliana Volodko bei Jelena Orlova. Tarp kviestinių artistų šįkart – Jevgenija Gladij iš Ukrainos bei aktorius, režisierius bei multiinstrumentalistas Gediminas Sederevičius. Spektaklio metu scenoje skambės įvairiais instrumentais jo gyvai atliekama muzika.
Su lietuviškais titrais spektaklis pasirodys sausio 25, 26 dienomis Lietuvos rusų dramos teatre.
