– Larisa, švenčiate nuostabų jubiliejų ir atrodote išties fantastiškai. Pasidalinkite savo jaunatviškumo, grožio ir geros nuotaikos paslaptimi.
– Aš nežinau, kame ta paslaptis. Matyt, visų pirma, tėvų genuose. Taip pat didelės reikšmės turi ir mylimas darbas. Kiekvienam žmogui labai svarbu, kad mylimas darbas sutaptų su jo hobiu. Mane labai džiugina tai, kad esu reikalinga, kad mane myli žiūrovai. Daugiau jokių paslapčių nėra.
– Ar jaučiate, kad šis gimtadienis jums ypatingas?
– Žinot, tikriausiai jis tuo ir ypatingas, kad imi suvokti, kaip greit bėga laikas... O tiek dar daug norisi nuveikti, pasakyti, padainuoti, atiduoti. Laikas lekia nenumaldomai.
– Kaip gimtadienį paminėsite?
– Jokių tradicijų neturiu. Šiemet man gimtadienis – darbo diena. Na, o po visko, aišku, pabaliavosim (juokiasi). Sudėtinga savo gimtadienį švęsti sausio mėnesio pabaigoje – slidinėti nemėgstu, į šiltus kraštus vykti negaliu, nes spektaklių sezonas pačiame įkarštyje. Pasėdėsime ramiai su draugais ir artimaisiais.
– Profesionaliame komedijos teatre „Domino“ vaidinate jau aštuntus metus. Šis teatras tikriausiai jau tapo antraisiais namais.
– O taip, ten išties jaučiuosi lyg namie. Ten aš turiu daugiausia darbo. Galima sakyti, visą laiką ir praleidžiu vaidindama „Domino“ teatro scenoje, su gastrolėmis važinėdama po Lietuvą. Drįsčiau pasakyti, kad tai pati svarbiausia mano gyvenimo dalis. Būdama mano amžiaus tikrai ne kiekviena artistė turi tiek gerų vaidmenų, už ką esu nepaprastai dėkinga šiam teatrui.
– „Domino“ teatro žiūrovai jus išrinko mylimiausia aktore. Nesitikėjote?
– Tai vienas ryškiausių mano gyvenimo įvykių. Nesu lepinama apdovanojimais, todėl šis įvertinimas ypač svarbus. Žiūrovų meilė yra daug svarbesnė už bet kokį kritikų vertinimą.
– Daug laiko tenka praleisti gastrolėse. Tai maloni ar varginanti jūsų darbo dalis?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai lengva. Būtų nuostabu, jei tolimiausiame Lietuvos krašte atsidurtum akimirksniu, nepraleisdamas kelionėje kelių valandų. Deja, to neišvengsi. Bet susitikimai su žiūrovais visuomet būna labai malonūs, jie su nekantrumu laukia spektaklių. Matyt, žiūrovams reikia šypsenos, geros nuotaikos.
– Kuris vaidmuo jums pats įsimintiniausias?
– Dažniausiai įsimintiniausias būna paskutinis vaidmuo. Kriminalinėje komedijoje „Melagės“ vaidinu močiutę. Labai myliu ir Niną iš moteriškos komedijos „Žavios ir pavojingos“, branginu Angelo Sargo vaidmenį labai gražioje romantiškoje istorijoje „Prie dangaus vartų“.
– Kaip manote, kodėl komedija „Melagės“ sulaukė tokio didelio populiarumo – bilietai į pasirodymus visoje Lietuvoje parduodami gerokai iš anksto?
Mano širdis trokšta tik vieno – dar pabūti šiame gražiame pasaulyje. Tačiau turiu ir vieną neįgyvendintą svajonę – norėčiau išmokti jodinėti. Apie tai svajoju nuo pat vaikystės.
– Visų pirma – stipti dramaturgija. Antra, be galo skirtingi ir ryškūs moterų charakteriai. Puikus režisieriaus darbas, surinktos labai talentingos aktorės, kokybiška pjesė, sukurta stipri intriga, nuostabūs kostiumai ir dekoracijos, puiki muzika. Visi šie komponentai ir nulėmė tokią didelę sėkmę.
– Kaip jums pavyksta susitaikyti su savo populiarumu? Turbūt ne kartą esate užkalbinta gatvėje ar parduotuvėje, palydėta žvilgsniu?
– Kai žmonės mane pamato, man šypsosi, o tai labai malonu. Aplinkiniai yra išties labai malonūs – prieina, užkalbina, pasako komplimentų. Malonus, bet neįkyrus dėmesys mane džiugina. Lietuviai yra labai taktiški žmonės.
– Ar yra gyvenime sutiktų žmonių, kuriems norisi padėkoti? O gal atsiprašyti? Ar tiesiog pasidžiaugti tais, kurie šalia?
– Visada atsiranda tų, kurių norisi atsiprašyti. Nori to ar ne, tyčia ar netyčia ką nors įžeidi, kam nors pasakai aštrų žodį. O štai padėkoti taip pat norisi. Atėjo toks laikas, kai reikia padėkoti žmonėms už dėmesį, prodiuseriams už tai, kad dar manęs nenurašo, režisieriams už tai, kad su manim dirba, jauniems aktoriams už tai, kad su manim elgiasi maloniai ir vertina kaip lygiavertę kolegę. Jei kažką gyvenime nuskriaudžiau – labai atsiprašau.
Norėčiau pasidžiaugti, kad šalia manęs yra ir vyras, ir sūnus, ir mano seserys su šeimomis, ir Jono brolis, kuris yra labai geras žmogus. Norėčiau padėkoti ir draugėms, kurios manęs nepamiršta.
– Larisa, ar esate laiminga?
Taip. Laimė susideda iš mano meilės artimiesiems, žiūrovams, dėkingumo jiems. Man gyvenime tikrai nieko netrūksta.
– Tokio gražaus jubiliejaus proga būtina sugalvoti bent vieną svajonę. Ko labiausiai šiuo metu trokšta Jūsų širdis?
– Mano širdis trokšta tik vieno – dar pabūti šiame gražiame pasaulyje. Tačiau turiu ir vieną neįgyvendintą svajonę – norėčiau išmokti jodinėti. Apie tai svajoju nuo pat vaikystės.
