Cherish yra kūrėja, nebijanto savo pasirodymuose laužyti stereotipų, deformuoti puikiai atpažįstamus įvaizdžius, o taip pat kurti pasaulį, kuriame neegzistuoja viena tiesa. Su Cherish kalbasi Aistė Audickaitė.
– Šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ šūkis yra „Patirti dabar“. Kokiomis patirtimis jūs gyvenate šiuo metu?
– Iš vienos pusės jaučiuosi privilegijuota, kad esu užsiėmusi ir galiu keliauti su savo projektais, pasirodyti kitų kūrėjų darbuose. Iš kitos – man plyšta širdis dėl to, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Ar pasaulis prašo manęs stovėti ramiai ir nesivadovauti ta pačia dinamika, ar priešintis jai? Kiek performanso menas sugeria tuos klausimus ir perteikia kūriniuose? – šiuo metu sau keliu tokius klausimus.
– Kas jus labiausiai neramina?
– Nors mes, šokio meno atstovai, kartais galvojame, kad performansas nėra kapitalistinės sistemos dalis, tačiau, aš manau, kad yra. Mes gyvename greitai besikeičiančioje aplinkoje, aš daug keliauju ir pristatau savo kūrybą skirtingose šalyse: vieną dieną atlieku pasirodymą Vilniuje, kitą – Lione. Tad iš vienos pusės – tai nuostabu, nes žmonės skirtingose vietose susirenka stebėti pasirodymo, stengiasi būti akimirkoje, sugeria ir apmąsto tai, ką mato. Iš kitos pusės, keliu klausimą, o ką reiškia žmogui tiek daug kartų vaidinti save scenoje? Tad yra dvi pusės, su kuriomis aš kartais viduje kovoju, bet abiejų klausau.
– O kas Jus džiugina?
– Esu labai laiminga, kad galiu keliauti ir atsidurti skirtinguose kontekstuose, susitikti su žiūrovais ir matyti kitų atlikėjų pasirodymus. Mane džiugina, kad žmonės skiria savo brangų laiką, stebi ir įdeda pastangų kurdami pasirodymą drauge su manimi.
– Jūs augote Amsterdame, bet jūsų tėvai yra iš Surinamo. Ką atsimenate iš savo vaikystės?
– Mano tėtis namuose klausydavosi daug įvairios muzikos: ir Surinamo, ir pop, ir jo kartos muzikos. Bet aistrą judesiui, performansui, šokiui labiau įkvėpė teta, kuri šokdavo visuose šeimos vakarėliuose ir susibūrimuose. Mane žavėjo jos judesių lengvumas, muzikos pajautimas. Tai neabejotinai turėjo įtakos mano formavimuisi.
– Kaip jūs pradėjote savo šokėjos kelią?
– Iki šiol atsimenu vieną epizodą iš vaikystės: kadangi mano tėtis buvo garsus Nyderlandų futbolininkas, kai man buvo penki metai, mane ir dar kelis žinomų šalies žmonių vaikus pakvietė dalyvauti televizijos projekte, pavadinimu Mini Playback Show. Jame vaikai scenoje atlikdavo pasirodymus imituodami garsių atlikėjų dainas. Aš projekte atlikau Cher dainą Is it in his eyes ir man neįtikėtinai patiko būti scenoje! Labai! (juokiasi)
Vėliau daug šokau namuose, kūriau savo choreografijas, o ankstyvos paauglystės metais pradėjau lankyti hip hopo ir house pamokas, tapau pasirodymų grupės nare, su kuria šiek tiek keliavome po Nyderlandus.
Tiesa, kai man suėjo 19 metų nuo šokių atitrūkau, nes pradėjau mokytis skrydžių palydovės specialybės. Mokiausi labiausiai dėl tėvų, be to, norėjau keliauti ir išmokti naujų kalbų. Tačiau po to, kai gavau diplomą, man tapo aišku, kad noriu sugrįžti į šokį ir išbandyti šokėjos kelią.
– Pradėjote kaip šokėja, tačiau dabar esate ir choreografė. Kaip atsirado noras kurti savo pasirodymus?
– Mokantis džiazo ir miuziklo šokių Amsterdamo menų universitete, buvome skatinami kurti savo darbus. Du kartus per metus kurdavome savo choreografijas ir pristatydavome jas publikai. Bet ilgainiui supratau, kad nenoriu savęs apibrėžti tik kaip kūrėjos, man buvo įdomu ir šokti kitų choreografų darbuose, taip pat kolaboruotis su kitais kūrėjais.
Manau, kad prieš pradedant kurti JEZEBEL aš pirmą kartą pagalvojau, kad noriu pati tyrinėti atlikimo ir reprezentavimo klausimus. Tad JEZEBEL kūrimą laikyčiau pirmu rimtu savo, kaip choreografės, darbu.
– Ar atsimenate kaip pradėjote kelti klausimus, susijusius su tapatumu: kas esate, kaip atrodote, kaip jus mato kiti?
– Tam tikri klausimai, susiję su kūnu ir įvaizdžiu atsirado šokant skirtingų žmonių grupėse, kuriose dažnai būdavau vienintelė juodaodė arba spalvotoji šokėja. Atsimenu, galvodavau, ar dėl to aš esu ypatinga, ar mano odos spalva verčia kitus galvoti, kokią vietą man ar iš esmės spalvotiems kūnams reikia suteikti grupėje?
Šie klausimai mane suvedė su choreografu Benjaminu Khanu, kuris atsispirdamas nuo mūsų dialogo 2017 – 2018 m. sukūrė man solo pasirodymą „Sorry, but it feels like udentified“. Jame kalbame apie stereotipus, susijusius su spalvotu kūnu, jo įkūnijimu scenoje, o kartu keliame klausimus – kaip žaisti ir būti šioje lūkesčių realybėje. Manau, kad darbas su Benjaminu mane įkvėpė drąsos pasirodymų dėka klausti ir ieškoti atsakymų.
Vėliau pradėjau galvoti apie tam tikrų bendruomenių reprezentavimą spektakliuose ir tų žmonių galimybes patekti į mano pasirodymus. Taip pat kokią įtaką, pavyzdžiui, taip vadinama juodos dėžės scena daro temoms, apie kurias kalbu ir kokią reikšmę tie pasakojimai palieka šiuolaikinio šokio pasaulyje.
Prieš pradėdama kurti JEZEBEL suvokiau, kad nenoriu sustoti ties klausimais, kurie yra kolektyviai atpažįstami, man buvo įdomu eiti giliau. Tad pradėjau domėtis hiperseksualumo, juodų moterų kūnų temomis, gilinausi į hip hopo, repo, pop kultūras, norėjau paliesti ir videoklipų merginų (video vixens) temą. Taip pat bandžiau suprasti, kaip šias temas susieti su teatro kontekstu, kaip aš galiu konstruoti savo aplinką scenoje, turint mintyje visas patirtis ir įtakas iš praeities.
Kurdama JEZEBEL supratau, kad man labai patinka dirbti su vaizdų, erdvės deformavimu. Tarkime, dirbant su laiko ritmu – jį galima stipriai sulėtinti ar pagreitinti, su vaizdu ar skirtingomis kūno dalimis – pritraukti ar atitolinti. Pavyzdžiui, spektaklyje JEZEBEL video medžiagos pagalba labai stipriai išdidinu burną, kuri pradžioje gali atrodyti kaip seksuali kūno dalis, bet vaizdą deformavus yra sukuriamas visai kitas įspūdis.
– Spektaklį JEZEBEL įkvėpė jūsų jau minėtos videoklipų merginos, kurios užėmė svarbų vaidmenį hiphopo vaizdo klipuose XX a. pab. ir XXI pr. Kokie klausimai Jums kilo žiūrint tuos klipus šiandien?
– Klausimai pirmiausia buvo susiję su juodaodžių moterų kūnų seksualizavimu. Pastebėjau, kad seksualizuoti yra ne tik moterų kūnai, tačiau ir dainų žodžiai. Daug moterų reperių dainuoja apie tą patį, ką ankščiau repuodavo vyrai. Tame mačiau tam tikrą moterų galios susigrąžinimą. Visi šie klausimai mane privertė galvoti, kas slypi už tų vaizdo klipų, kokia yra jų priešistorė.
Be to man buvo svarbu suprasti, kodėl aš blogai jaučiuosi juos žiūrėdama arba, kodėl man kartais patinka juos stebėti. Pavyzdžiui, kodėl man patinka žiūrėti ir klausytis Rihannos, bet nepatinka – Nicki Minaj.
– Kokia Jūsų – Cherish – dalis yra Jezebelėje?
– Labai maža. Scenoje jūs matote ne Cherish, Jezebelė yra centrinė figūra. Tačiau aišku nepaneigsiu, kad ją sukūriau aš – sugalvojau jai uždėti kapišoną ir pan. Kitas mano vietoje rinktųsi kitus būdus atskleisti šią temą.
Bet tikrai galiu pasakyti, ką Jezebelė davė Cherish – tai laisvę ir drąsą žaisti su ribomis, su mano pačios vyriškumo ir moteriškumu supratimu. Iki tol aš galvojau, kad esu vyriška šokėja, kad ir ką tą reiškia (juokiasi). Šis projektas man suteikė neromantizuoto moteriškumo, šiame pasirodyme leidau sau rasti grožį būnant monstro ar grotestiškame pavidale. Už šią laisvę esu labai dėkinga Jezebelei.
– DARKMATTER yra naujausias Jūsų kūrinys. Kokios temos slypi šiame pasirodyme?
– DARKMATTER ir JEZEBEL yra trilogijos dalis, nors chronologijos šioje trilogijoje nėra. Abu šiuos pasirodymus jungia juodo kūno tema. Tačiau priešingai nei JEZEBEL, kur daug žaidžiau su kolektyviškai atpažįstamais įvaizdžiais, kurdama DARKMATTER aš norėjau sukurti erdvę, kurioje judesiai ar vaizdiniai turėtų dvigubas reikšmes.
Taip pat šį kartą man buvo svarbu neapsiriboti tik fiziniu kūnu. Pats pavadinimas DARKMATTER yra kilęs iš astronominio reiškinio – tamsiosios materijos, kurios mes negalime optiškai suvokti, bet ji egzistuoja. Todėl šis pasirodymas kelia klausimus, kaip ši tamsioji materija gali sukurti dvigubą juodo kūno reikšmę ar erdvę spekuliacijoms. Jos pagalba mes galime suprasti, kas mus sieja su tamsos klausimu, tamsiu kūnu ir, apskritai, tamsa.
– Scenoje šokate ne viena, o su partneriu. Kaip nusprendėte, kad šį kartą sceną norite dalintis su kitu šokėju?
– Pasiklioviau savo intuicija, kuri sakė, kad šį kartą turiu dirbti su kitu šokėju. Po JEZEBEL nebenorėjau visko pakelti viena, norėjau bendradarbiauti ir kurti su kitu menininku. Ir labai dėl tokio sprendimo džiaugiuosi, nes darbas su Camilo man leido dar geriau suprasti, kaip aš dirbu ir kuriu, kokius įrankius naudoju. Ir kalbu ne tik apie kūną, bet ir šviesą, garsą, scenografiją, video ir kt.
Kurdama šį spektaklį dar geriau supratau, kas mane žavi ir kokį pasaulį ant scenos aš stengiuosi sukurti. Mane į studiją dažnai veda labai ryškūs vaizdiniai, kuriuos įkvepia filmai, muzika, patinka nerti į tuos vaizdus ir galvoti, iš kokio jie laikmečio, kaip jie kvepia, koks jų tankis, gylis. Šis procesas savaime išsiplėtoja ir tampa atskira visata.
Tad kuriant DARKMATTER man buvo įdomu stebėti, kaip vyksta visatos kūrimas, kodėl aš pasirenku kalbėti vienomis, o ne kitomis temomis, kaip jas sujungiu, kokią jiems formą scenoje suteikiu ir pan.
– Ką norėtumėte, kad žmonės šiame pasirodyme patirtų?
– Norėčiau, kad žmonės jame patripintų (to have a trip) (juokiasi).
