Artėjant premjerai, su kompozitoriumi Luku Butkumi ir režisieriumi Jonu Kuprevičiumi kalbame apie iššūkį scenoje papasakoti istoriją, kurios tikroji veiksmo vieta – žmogaus vidinis pasaulis.
– Kaip atradote rašytojo Fernando Pessoa kūrybą? Kas paskatino imtis jo pjesės „Jūreivis“?
Jonas Kuprevičius: Pessoa atradau prieš kelis metus – taip sutapo, kad tuo metu vyko daug literatūrinių atradimų ir pirmą kartą užkliuvau už jo eilėraščių. Po to išgirdau aktorę Viktoriją Kuodytę skaitančią jo eiles, pradėjau daugiau domėtis ir atradau jo literatūrinį lobyną. Vėliau viename knygynų, o gal per kažkurią mugę, įsigijau mažą Pessoa knygutę – pjesės „Jūreivis“ leidimą.
Perskaičiau ir supratau, kad tai yra labai įdomi medžiaga, visiškai nekonvencionali, netgi nepasiduodanti teatrui. Man pasirodė kaip iššūkis – ar įmanoma dirbti su tokia pjese, kuri beveik neturi tradicinio siužeto, kurios tekstas neturi įprasto teatrinio dialogo ir skamba taip, lyg būtų kalbama eilėraščiais?
Galiausiai pradėjau judinti tą pjesę ir pakviečiau Luką dirbti prie būsimo spektaklio kaip kompozitorių. Dirbdami pamatėme, kad ši pjesė nepasiduoda ir tuo metu darbas nutrūko. Galiausiai pasakiau Lukui, kad su šia pjese nebedirbsiu, o jis ėmė ir parašė operą, kuri laimėjo MMLAB Erdvės konkursą. Tada pakvietė mane vėl sugrįžti ir dirbti su šia pjese kitame formate, kas mane labai nudžiugino ir su kuo sutikau.
Lukas Butkus: Man Pessoa yra ir buvo vienas mėgstamiausių rašytojų – mano pats pirmas kūrinys, kurį laikau savo Opus 1, buvo inspiruotas jo poezijos. Jau šešis metus nešiojau jo kūrinį kaip kokį etaloną savi sublimacijos, savi rezignacijos. Pjesė „Jūreivis“ man pernelyg patiko, tapo mano obsesija nuo pat pirminio teatrinio varianto, kurį kūrėme drauge su Jonu. Tikriausiai metų bėgyje tą pjesę perskaičiau kokius 52 kartus. Supratau, kad man reikia padaryti vidinį egzorcizmą su šia pjese ir ją ištraukti iš savęs. Taip atsirado operos idėja.
– Kaip supratote, kad būtent opera yra tinkamas žanras šiai pjesei?
Lukas Butkus: Stebint spektaklio eskizo rodymą teatre, man labai trukdė tyla. Galvojau, kaip su ja kovoti. O su muzika kažkaip tą tylą gali įveiklinti kitais būdais, ją paverčiant girdima ir jaučiama emociją transliuojančia mase – niekur kitur to nepavyks padaryti, tik operoje.
Jonas Kuprevičius: Iš tiesų mane net stebina tai, kad turime įrodymą, kad opera ir muzika tikrai kartais gali daugiau nei draminis teatras. Bet muzika, o ypatingai opera, suteikia tekstams kitą formą. Operos žanras buvo sukurtas renesanse iš bandymo atkurti antikinių dramų skambesį. Dabar gaunasi, kad Lukas irgi kažką panašaus padarė – pjesę, kuri labai sunkiai skamba teatre, pavertė į kamerinę operą ir iš to gimė įdomi forma, išlaisvinusi tą teatrinę kalbą. Toks eksperimentas iš tiesų pasiekė savo rezultatų, tapo vykęs.
– Muzika padeda į sceną perkelti kūrinius, kurie atrodo neįmanomi dramos teatre?
Jonas Kuprevičius: Lukas man tą įrodė ir tai yra labai smagu. Kalbant apie šią Pessoa pjesę dabartiniame teatro kontekste, ji beveik „neskamba“. Ją vis bando pastatyti ir, kiek žinau, daugiausia pastatymų yra arba labai mėgėjiški, arba vyrauja kažkur teatro pakraščiuose. Kai Pessoa sukūrė šią pjesę, literatūrologai ir visi, kas skaito, labai ją mėgo, bet tie, kas praktiškai bandė ją atlikti, vis slysdavo. Ir mes negalime žinoti, ar mes neslystame. Bet ta muzikinė forma suteikia labai daug turinio pačiam žiūrovui ir tu gali nemėgti spektaklio, pjesės, bet gali klausytis muzikos, kuri suskamba visiškai kitaip su pačia pjese. Tai yra labai žavu.
– Pjesėje „Jūreivis“ vaizduojamos trys seserys, budinčios prie mirusios ketvirtosios sesers urnos ir laukdamos ryto pasakojančios istorijas. Siužetas paprastas, pagrindinis veiksmas vyksta veikėjų vidiniame pasaulyje ir tai žiūrovui suteikia impulso galvoti apie gyvenimą apskritai. Lukai, kokia yra šios operos vizija?
Lukas Butkus: Jeigu nuimtume visą mistiką ir poeziją, man šis kūrinys yra apie labai nepatogų ir kiekvieną žmogų ištinkantį gyvenimo periodą, kai netenki mylimo žmogaus ir reikia atsisveikinti, išgedėti, išjausti tą žmogiškąją, buitiškąją dalį. Visą kūrinio poetiškumą norisi labiau sureikšminti muzikoje, o ne scenoveikloje. Man labai didelę įtaką operos žanre daro baroko epochos opera, kurioje daugiausia kalbama ne apie tekstą, bet apie muzikines retorines figūras. Kalbant iš muzikinės pusės, man tai labiausiai padėjo kuriant šią operą.
– Pessoa kūryba, persmelkta ilgesio ir egzistencinio nerimo, nagrinėja gyvenimo-svajonės temą. Jo darbuose matomas nuolatinis žmogaus siekis pabėgti nuo realybės į svajonių pasaulį, kuris atrodo kupinas grožio ir harmonijos. Ar dėl to Pessoa yra toks mėgstamas autorius? Mūsų neramiais laikais, kai pasaulis kupinas netikrumo ir vidinio nerimo, Pessoa kūryba ypač rezonuoja, atliepdama giliausius žmogiškosios būties klausimus.
Lukas Butkus: Kalbant apie Pessoa kūrybą, niekada nėra vieno tikslaus atsakymo. Savo estetiniu gyvenimo moto jis pasirinko savęs paneigimą, savo asmens ir vadinamųjų „heteronimų“ sukūrimą, savęs išsižadėjimo jausmą. O kodėl Pessoa pasidaro aktualus? Man atrodo, kad jis yra kaip Bacho muzika, kuri atsinaujina su kiekviena nauja karta, kurioje atrandama vis kažkas naujo. Iki šiol atrandami ir išleidžiami jo dar nepublikuoti tekstai. Kol tai tęsis, tol jis bus aktualus.
Kol bus žmonių, kurie jaus nesutapimą tarp savo realybės ir savo gyvenimo, svajonių ir siekių, tol Pessoa bus atrandamas naujai. Bet jeigu kalbėtume apie egzistencinę literatūrą ar norėtume statyti spektaklį pagal egzistencinį literatūrinį kūrinį, labiau tiktų Alano Alexanderio Milne'o „Mikė Pūkuotukas“ nei Pessoa. Nerimas yra svarbi sąvoka Pessoa kūryboje, tai yra neišvengiama kaip ir svajonė, bet mes savo opera egzistencinio nerimo nesiekiame.
– Gyvenimas – tai svajonė. Ką šio kūrinio kontekste Jums reiškia ši mintis?
Lukas Butkus: Tai yra gyvenimo forma, neišvengiamai.
Jonas Kuprevičius: Pjesėje yra tokia įdomi mintis: „gal mirštama dėl to, kad nepakankamai svajoji?“. Ir tai reiškia, kad gyvenimas yra svajonė, gyveni tol, kol svajoji. Sunkia depresija sergantys žmonės svajonių nebeturi, savo gyvenimą norintys pabaigti žmonės svajonių nebeturi. Tai labai gražus, poetiškas, nors ir saldus pasakymas. Bet tame nėra nieko baisaus. Galėdami svajoti turime galimybę kurti savo gyvenimą arba laikome jį vitališku. Tai yra svarbi mintis ir ji gražiai nuskamba Luko muzikoje.
– Abu esate šios operos režisieriai. Kaip atrodo Jūsų bendras kūrybinis procesas? Kaip skirstotės atsakomybėmis, kaip vienas kitą papildote?
Jonas Kuprevičius: Tai yra labai organiškas procesas – vienas pasako, ką daryti, kitas pasiūlo kitokį priėjimą ir t.t. Vyksta mainai. Parašęs operos muziką ir libretą Lukas uždėjo tam tikras režisūrines gaires, kurios skiriasi ir nuo paties Pessoa teksto. Vadinasi, Lukas parašė „pagal“ – operoje skambės ne visa Pessoa pjesė.
Lukas Butkus: Tam, kad būtų išlaikoma bendra tėkmė ir nebūtų dramaturgijoje duobių, kai kurie dalykai kupiūruoti ar labiau sutraukti.
Jonas Kuprevičius: Tai reiškia, kad pjesė yra pakeista ir šiek tiek surežisuota ją verčiant į operą. Aš prisidedu kaip konsultantas iš tos režisūrinio amato pusės, kur kažkokie sprendimai turi būti įgyvendinami praktiškai. Lukas yra idėjų kurstytojas, o aš – praktinis jų atlikėjas. Kartu dirbdami jungiame jėgas ir vienas kitą papildome.
Lukas Butkus: Aš ateinu iš muzikos ir performatyvumas, kiek jo mano kūryboje pasitaikė, buvo gana mėgėjiškas, todėl pilnai pasitikiu Jono profesionalumu. Jis yra viena akis, o aš – kita, ir bandome kartu sukurti bendrą vaizdą. Labai padeda, kad Jonas su aktoriais ir dainininkais bendrauti mokantis žmogus. Aš visada esu mažiau linkęs kalbėti, o daugiau – daryti.
– Papasakokite, kaip formatove kūrybinę komandą.
Lukas Butkus: Tai yra žmonės, su kuriais teko ne kartą dirbti kituose kontekstuose, daugumą jų pakviečiau žinodamas jų stiprybes, balso specifiką ir galimybes – juos turėdamas galvoje ir kūriau vaidmenis. Su Liepa Ribokaite dirbame pirmą kartą, bet ją pažįstu iš kitų jos sukurtų vaidmenų. Ūla Zemeckytė ir Salomėja Petronytė yra puikių balsų savininkės. Jūreivį įkūnys kontratenoras Vaidas Bartušas – jo ypatingas vyro vokalo tipas, kuris gali dainuoti labai aukštame registre. Kostiumus kuria Elena Marija Veleckaitė.
– „Jūreivio“ premjera įvyks MMLAB Erdvės debiutų programoje, o kiekviena kūrybinė komanda turi priskirtą mentorių. Kaip sekasi dirbti su savąja mentore kompozitore Agne Matulevičiūte?
Lukas Butkus: Man darbas su Agne geriausiai vaizduoja mentoriaus terminą. Ji padėjo generuojant idėjas, galvojant apie muzikinius elementus ir jų derinimą su veiksmu scenoje, padėjo jos raminimai, patarimai kritiniuose momentuose dar prieš pradedant repeticijas. Man patinka, kad ji per daug nesikiša, bet suteikia naudingų refleksijų žengiant toliau ir ruošiantis premjerai.
– Šiemet MMLAB Erdvė pradėjo kelionę po skirtingas erdves. Pirmoji stotelė – Energetikos ir technikos muziejus, kur ir pristatysite operą. Kodėl pasirodė, kad būtent muziejus yra tinkama erdvė šiam kūriniui? Ar jį bus galima rodyti tik čia?
Lukas Butkus: Neprisirišame prie erdvės, bet tai nereiškia, kad mes nuo jos neatsispiriame. Pasirinkome konferencijų salę muziejaus rūsyje. Nors svarstėme ir kitus variantus, galiausiai apsistojome čia dėl jos universalumo, didesnio gylio ir gotikinio jausmo.
Jonas Kuprevičius: Įdomus pats iššūkis pažiūrėti, kaip erdvė pati iš savęs diktuoja tam tikrus dalykus skirtingiems kūriniams. Ši opera galės būti adaptuojama ir, jeigu reikės, rodoma ne tik muziejuje.
