„Bomba, arba Ariel“ – vienas iš paskutiniųjų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrinių, publikuotas jau po mirties. Apie ką pasakoja ši pjesė?
Tai sukrečianti, maištinga istorija apie tikėjimą ir meilę. Visi veikėjai šiame spektaklyje yra simboliai: angelai, kunigas, jaunavedžiai, motina ir dukra. Skirtingų likimų personažai patenka į dramatišką veiksmą, vykstantį bažnyčioje. Juos visus sieja veinas bruožas – nepatirta meilė: moters meilė, motinos meilė, dukros meilė, pasaulio meilė. Asmodėjus, Barbelo ir Samaelis vadina save puolusiais angelais. Jų personažai įkūnija pasipriešinimą visuomenės vartotojiškumui ir tą skatinančiai reklamai. Tarp veikėjų vykstantys dialogai yra tarytum mažos išpažintys, po kurių kiekvienas gauna išrišimą. Tai brandi pjesė, kurią galėjo parašyti tik tas, kas gyvenime drąsiai ieškojo, klydo ir atrado tikėjimą savyje.
Jurgos Ivanauskaitės tekstai visuomet buvo drąsūs. Ši pjesė yra tarsi maištas prieš susitaikymą su tuo, kas vartotojiškai visuomenei peršama. Juk dabar vartojame viską. Masiškai vartojame gyvūnus žudydami juos žiauriausiais būdais. Valgome genetiškai iškreiptus ir tarsi monstrai su vabzdžiais ar ropliais sukryžmintus augalus, geriame šiukšlėmis užterštą vandenį. Žudome delfinus vardan iškreiptų tradicijų. Vartojame ir patį žmogų, ir jo likimą. Moterys gimdo vaikus ir po kelių dienų jau lekia į darbą, įsuktos į visuomenės krumpliaračius, dirbti ir mokėti mokesčius. Ir laimingi švenčiame savo šeštadienį ir sekmadienį, nesusimastydami, kiek gyvybių nusinešame paskui save ruošdami stalą, kiek suvartojame nuodų ir genetiškai modifikuotų medžiagų, kurias perduosime savo vaikams ir provaikiams. O juk visa tai grįžta žmogui atgal. Apie tai kalba Jurgos Ivanauskaitės pjesės personažai.
Kodėl pasirinkote statyti šią pjesę?
Gyvenimas pasirinko už mane. Kažkada Jurgai dar gyvai esant buvome susitikę ne kartą. Siūlė man statyti spektaklį vaikams pagal „Stebuklingą spanguolę“. Jurga sako, – „tavo vaikiška siela, paskaityk, gal norėsi statyti“. Perskaičiau su dideliu džiugesiu. Bet tuo metu ne pastatymai vaikams rūpėjo, stačiau V. Šekspyrą, T. Viljamsą. Taip ir nepavyko. Prieš kelis metus „Stebuklingą spanguolę“ perskaičiau iš naujo ir tik tada supratau, kad ši pasaka kalba labai aktualia mūsų dienomis tema – apie ekologiją. Du kartus bandžiau gauti pastatymui reikalingų lėšų iš Kultūros rėmimo fondo – deja, likau be atsako. Ir neseniai išgirdau, kad Užupio teatras ruošia J. Ivanauskaitės gimimo metinėms statyti jos pjesę. Pasikvietė mane – taip ir ėmiausi šio pastatymo. Ilgai įkalbinėti nereikėjo – tekstas tarsi pats prilipo prie manęs.
Spektaklio premjerą nusprendėte pristatyti netradicinėje erdvėje – Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Nereikėtų šio pasirinkimo vertinti tiesiogiai – spektaklį pristatome bažnyčios erdvėje ne todėl, kad pjesės veiksmas ir vyksta bažnyčioje. Tačiau prasidėjus repeticijoms supratome, kad šiam kūriniui ir tokiam pastatymui būtina sakrali vieta.
Bažnyčioje slypi aiški dieviško prado iliuzija. Dievas kiekvieno žmogaus yra vis kitoks, ir bažnyčioje to savojo dievo kiekvienas ieškome vis kitaip, atrandame savaip. Nesvarbu kokio tikėjimo ar apskritai netikinčiu save laikote, atėję į bažnyčią randate namus, kur sutelktas tikėjimas, meilė ir viltis, kur sukaupti gražiausi žmonių jausmai. Teatro scenoje šis pastatymas irgi gali būti ir bus rodomas, tačiau ši Jurgos Ivanauskaitės pjesė yra tokia autentiška savo išgyvenimais ir jausmais, kad to tikrumo ir autentikos norisi ir sceninėje erdvėje. Pjesė ne išmislas, fanaberija ar bufonada, o autentika. Norėjau atsisakyti teatrališkumo, dekoracijų ir taip parodyti tą fizinį ir dvasinį skausmą, kurį išgyveno rašytoja.
Antra vertus, pjesėje kalbama apie globalius dalykus, žmonijos gimimą, istoriją ir jos išnykimą. Kur gi daugiau jeigu ne sakralioje vietoje toks pasakojimas galėtų suskambėti.
Ką jums asmeniškai suteikė darbas ties šiuo pastatymu?
Kiekvienas spektaklio statymas yra nauja patirtis. Ši pjesė man padovanojo dar vieną mokytoją – Jurgą Ivanauskaitę. Daug iš jos išmokau, gilindamasi į jos kūrybos prasmes, gyvenimą. Jos kelias dažnai vadinamas dievoieška, tačiau tik dabar supratau, kad ši kūrėja tikėjimo ieškojo savyje, nušvitimo savyje. Tos šviesos ieškodama keliavo į Tibetą, per dykumas, gilinosi į žmogaus sielos gelmes ir išeidama visus apšvietė. Mano, režisierės, profesija irgi yra šviesos ieškojimas. Man ta kelionė, ta dykuma ir tas Tibetas yra scena. Sėdėdama keturių sienų apsuptoje tamsoje ir žiūrėdama į sceną, kada aktoriams pavyksta išgauti tikrą, nesuvaidintą jausmą, staiga minties pagalba pamatau šviesą. Man režisierės profesija – galimybė prisiliesti prie šviesos, o Jurga Ivanauskaitė – mokytoja, vedanti į šviesą.
Pasaulyje labai daug tamsos, nesvarbu, kad yra diena – ji neišsklaido tamsos mūsų viduje. Jurga leido suprasti, kad gyvenant mes pasiekiame nušvitimą, ne mirę. Šviesos tunelio gale nėra, šviesa būna mums gyviems dar esant. Nušvitimą žmonės pasiekia būdami gyvi, o mirštame daug vėliau. Visą gyvenimą siekusi šviesos ji savo pjesėje moko mus pasiekti savo nušvitimo. Vartotojų visuomenė siekia priešingai – stengiasi mus pririšti prie vartojimo sistemos, kad žmogus liktų tamsoje sėdėti, kad siela neprasiveržtų.
Ar galime vartotojų visuomenę pažadinti? Ar to siekia menininkai vis garsiau kalbėdami šia tema?
Ne mūsų valioje pakeisti pasaulį, tačiau pasaulis keičiasi pats – tik dar nežinia, kokiu jis taps. Šiuo metu jau vyksta globalūs pokyčiai, tie pokyčiai kažkur veda. Mūsų galioje yra stabtelėti, nustoti skubėti diena iš dienos ir susimąstyti, ar iš tikrųjų turime vartoti ir naikinti, ar iš tiesų mums reikia tų „Ariel“ skalbimo miltelių? Mes galime apie tai kalbėti, meno įtaiga labai stipri. Menas gali būti tuo avanpostu, kuris kovoja prieš televiziją ir komercinę reklamą, skatinančią vartojimą visomis išgalėmis. Kūryba gali išlaisvinti. Vilties, tikėjimo ir meilės tikrai yra, ir šviesos gyvenime yra – mokėkime ją atrasti. Ir tik nušvitus sulaukti tos akimirkos, kai angelas ištars: „Viskas. Dabar gali skristi“.
Norintiems apsilankyti Užupio teatro J. Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“ spektaklyje primename: premjera įvyks lapkričio 5 d. ir 23 d, gruodžio 4 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje.
