Tiek pirmą kartą mane į teatrą nuvedusi mokytoja, tiek tėvai mokė po spektaklio keltis nuo kėdės tik tuomet, kai spektaklis labai patiko. Taip darydavau ir aš, ir publika, su kuria tekdavo prasilenkti spektakliuose. Tačiau pastaruosius kelerius metus pastebiu, kad spektakliuose, kur lankausi, stotis skuba beveik visi, o sėdintieji neretai smerkiami žvilgsniais.
Ar visi spektakliai tokie geri ir nepakartojami?
Nepanašu. Jeigu taip būtų, teatro salėje skambėtų ne plojimai, o ovacijos, aktoriai į sceną išeitų nusilenkti bent jau porą kartų, o žiūrovai, pakilę nuo kėdžių, nesistumdytų prie durų, katras nubėgs į rūbinę pirmas.
Kaip kad darė po Arpado Schillingo ir Mariaus Ivaškevičiaus premjeros „Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Žinoma, nenoriu iš to daryti išvadų nei apie patį spektaklį, nei apie kitų nuomonę apie spektaklį, tik pabandysiu papasakoti, kuo, mano galva, šis spektaklis skiriasi nuo kitų pjesių ir kam jo geriau išvengti.
„Tu vaikų neturėsi, ne ten kaišai. Ten – tik šūdai“ Nežinau, kodėl po šios Valentino Masalskio frazės dūsavo ir aikščiojo kiti spektaklio žiūrovai. Iš tiesų, gal ką nors tai ir šokiravo, tačiau mes su draugais tai vadiname 6B klasės lygio pokštais. Įvardijau lytinio organo pavadinimą ir krizenu.
Lietuviai tiek teatre, tiek kine vis dar mėgsta bandyti šokiruoti tuo, kas mažiau įgrisę nebent 6B – nuoga krūtine, suvaidintu lytiniu aktu, rusiškų keiksmažodžių tirada. Dar šlakelis smurto ir prilipdoma ambicinga etiketė „nepatogi tiesa“.
Tai yra tiesa – moterys turi papus, kare vieni žmonės žūsta, kiti – išprotėja, treti pamiršta, ką reiškia gyventi laisvėje.
Nepatogu čia nebent tai, kad jau beveik dvejus metus kasdien žiniasklaidos šeriamas Ukrainos fronto naujienomis tą patį gauni ir teatre – kelis makabriškus karo vaizdus, bartašiūnaitišką sąmokslo teoriją apie Malaizijos lėktuvo numušimą, dar kelias iliustracijas apie sužvėrėjusius žmones.
Kitaip tariant, visas Ukrainos ir Rusijos karo diskursas iš žiniasklaidos perkeliamas į teatrą. Kokybiškai – su profesionaliais įtikinti sugebančiais aktoriais, nemonotoniška scenografija ir t.t.
Daugiau pozityvių minčių apie spektaklį rasite kolegos Pauliaus Gritėno rašinyje – jis aptaria spektaklyje keliamas etikos problemas. Aš pritrūkau. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad spektaklis yra prastas – gal jums jis labai patiks. Aš tik pateikiu alternatyvią nuomonę skaitytojui, besirenkančiam tarp spektaklių.
Laisvo žodžio pasaulyje aukštojo meno mirtis jau buvo deklaruota ne kartą – o kam slėpti kažką tarp eilučių, jeigu galiu va taip sau tiesiai šviesiai pasakyti? Jeigu nėra cenzūros, jeigu moralė tampa individuali ir kaip koziris bet kokiame ginče yra tolerancija, užkoduotų žinučių, atrodo, nebereikia.
Visi mūsų prologai nebetenka prasmės – visas pasakojimas mums turi būti kulminacija. Ir šis spektaklis pasirodė man kaip šiuolaikinis pasimatymas (čia bus šiek tiek hiperbolės): susitikime, bet tu jau būk be drabužių, neturiu laiko romantinėms preliudijoms. Ateik į teatrą, aš tau visą nepatogią tiesą kaip rėšiu.
Vien kalbėti ir kalbėti apie karą neužtenka. Reikia rasti vis naujų būdų toms diskusijoms kelti. Apskritai džiugu, kad diskusija keliasi ir į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną – tikiuosi, kad tie, kurių Ukrainos padėtis iki šiol visiškai nedomino, atkreips dėmesį.
Nei tu pirmas, nei paskutinis. Nei ta tiesa tokia nepatogi. Taip, aš jos nenoriu girdėti. Bet tik todėl, kad girdžiu rytą vakarą, žiemą vasarą. Ir iš teatro noriu labiau didžio grožio, o ne blogio. Pavydžiu tiems, kas nuo tos „tiesos“ (nes tiesa be kabučių yra seniai paklydusi tarp Vakarų ir Rusijos propagandos) dar nepavargo.
Gal reikėtų spektaklį nuvežti į Vokietiją, Prancūziją, Nyderlandus? Ten žiūrovams jis, manau, tikrai pasakytų daugiau ir sukrėstų labiau nei čia, Lietuvoje.
Informacijos apie karą Ukrainoje gausa – tikros ar išgalvotos žmonių istorijos, Rusijos ir Vakarų retorika, kuriozai tiek ukrainiečių, tiek rusų kariuomenėse, jau seniai atbukino dalį visuomenės.
Todėl iš teatro, jeigu jis jau sugalvojo pradėti politinį sezoną, norėtųsi kažko daugiau, kažko kitokio, kas neprimintų kasdienių moralizuojančių žiniasklaidos rašinėlių, kad negalima karo aukų paversti statistika.
Kai kurie Kremliaus teiginiai yra tokie absurdiški, kad jų daugiau pajuokti, atrodo, neįmanoma. Bet „Didis blogis“ bando – taip teologinį argumentą, kad rusų karių nėra Ukrainoje, jie pateikia faktą, kad taip sakė per televizorių.
Valentinas Masalskis, lygtai Putino, lygtai karo, lygtai didžiojo blogio apskritai, įkūnytojas ant scenos N.Savičenko pareiškia, kad „Youtube“ vaizdai apie ginkluotės buvimą Ukrainoje nėra įrodymas, kad ji ten yra, nes tai gali būti suklastota.
O ir kas galėtų paneigti? Provokacijos galimybė išlieka, o ir per tą patį televizorių tokius Kremliaus teiginius girdėjome tiek kartų, kad jau nebeįdomu.
Ir čia, tos „nepatogios tiesos“ nualintoje visuomenėje, atsiranda vietos subtilumui, nutylėjimui, taigi aukštajam menui.
Kaip kalbėti apie karą, kurio diskursas yra okupavęs žiniasklaidą ir viešas diskusijas, taip, kad nesukeltum alerginės žmonių reakcijos?
Vien kalbėti ir kalbėti apie karą neužtenka. Reikia rasti vis naujų būdų toms diskusijoms kelti. Apskritai džiugu, kad diskusija keliasi ir į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną – tikiuosi, kad tie, kurių Ukrainos padėtis iki šiol visiškai nedomino, atkreips dėmesį.
