Pranešime žiniasklaidai – kūrėjų komentarai apie spektaklio temą, procesą, vaidmenis.
Režisierius Aleksandras Špilevoj
„Spektaklyje yra nagrinėjamos kelios temos. Nėra aiški viena socialinė žinutė, įdėta į meno kūrinį. Tai yra kūrinys, kuris kalba daugiausiai apie laiką, apie mūsų ribotumą, apie jo suvokimą šioje žemėje. Laikas, praėjęs laikas, likęs laikas, laikas, kuris bus po mūsų, laikas, kuris buvo prieš mums čia ateinant.<...>. Šiame spektaklyje bus ir graudu, ir jautru, ir juokinga. Mūsų gyvenimas yra ir jautrus, ir graudus, ir juokingas, kai gali į jį pažvelgti iš tam tikros laiko, vyresnio žmogaus distancijos, kuris mato ir išėjimą, ir visą laiko distanciją, kurią jau nugyveno. Tada galima ir lengviau pasijuokti iš savo kasdienybės kai kurių priimamų sprendimų, iš savo baimių, iš savo troškimų, kurie kartais tą akimirką atrodo labai svarbūs ir reikšmingi. Bet po kažkiek laiko gali juoktis ne tik iš situacijų, bet ir iš paties savęs mažiau brandaus, mažiau išmintingo, mažiau ramaus. Žanro prasme tai yra drama, apsimetanti komedija.“
Dramaturgė Daiva Čepauskaitė
Pjesės pavadinimas ,,Kai mes būsim jauni“ gimė galvojant apie tai, kuria kryptim juda laikas. Paprastai mes visi žinom, kad laikas nuo gimimo iki mirties juda tiesiąja pirmyn. Kartais laikas gali judėti atgal, kai mes bandom prisiminti vaizdus, įvykius iš praeities. Dar yra teorija, jog pasaulis vystosi spirale, tuomet ir senatve niekas nesibaigia, nes ratas apsisuks ir mes vėl būsim jauni. Aišku, tai yra vaizduotės žaidimas. Bet kokia buitinė logika pasakytų, kad senas žmogus daugiau niekada nebebus jaunas, bet kodėl nepasvajoti? Senatvė čia tėra žiūros taškas, iš kurio herojus pasakoja savo gyvenimą. Paprastai jis prisimena savo jaunystę kaip praeitį, o aš pabandžiau pažvelgti į jaunystę kaip būsimą laiką; ką jisai vėl darytų, būdamas jaunas, ką darytų kitaip, turėdamas jau nugyvento gyvenimo patirtį. Iš viso to gimė pavadinimas ,,Kai mes būsim jauni“, tarsi apsukus laiką kita kryptim, nukreipus žvilgsnį į ateitį. Mums visiems atrodo, kad senas žmogus ateities nebeturi, o aš pabandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jeigu turėtų.
Konkrečių ir gyvų prototipų pjesės personažai neturi. Skaičiau straipsnius, mokslinius tyrimus ir bandžiau įsivaizduoti, kaip žmonės patiria senatvę, kaip su ja susigyvena, ar nuo jos bėga, ar kaip tik priima kaip neišvengiamą faktą, ar jie priešinasi ir t.t. Vienas visiškai neigia senatvę, jis nepripažįsta, kad sensta ir stengiasi bet kokiomis priemonėmis išlaikyti jaunystę, kitas priešingai, panyra į senatvę ir į visišką izoliaciją, atkerta save nuo bet kokių išorinių įspūdžių, išgyvena tai visiškai vienas, kitas per praktinį protą stengiasi pasiruošti bet kokiai įmanomai situacijai, kitas pasineria į tarnystę kitiems ir ištirpsta savo vaikuose, anūkuose. Personažų charakteriai sukonstruoti taip, kaip parodytų tuos senatvės patyrimo variantus.“
Aktorius Liubomiras Laucevičius
„Pavadinimas „Kai mes būsim jauni“ turi daugiau gėrio, grožio. Žmogus ne tik pereis į kažkokią kitą formą – išėjęs anapilin ir grįš į žemę – bet tame yra dar ir tai, kad vyresnis žmogus visada prisimins praeitį kaip savo jaunystę, brandą, gyvenimą, ryšius su kitais žmonėmis, laimėjimus ar pralaimėjimus ir profesijoje ir asmeniniame gyvenime. Pjesės pavadinimas yra optimistinis.“
Aktorė Inesa Paliulytė
„Aš manau, kad mano herojė nepanaši į mane, nebent impulsyvumu. Lietuvoje buvo populiarios Berto Helingerio konsteliacijos, tad Irena nutarė pasikeisti vardą ir pasivadino Vanesa, nes daug šiuolaikiškiau skamba. Tai moteris norinti eiti koja kojon su laiku, nenorinti pasenti, besikaunanti su senatve visomis įmanomomis priemonėmis. Ji teigia, kad senatvė neegzistuoja ir visgi finale mes matome šį personažą kaip mažą, sutrikusį vaiką, kuris vis dar sprendžia būties klausimus, užjaučiantį ir visiškai išsilukštenusį iš tos dirbtinos poniutės lukšto. Man šiame personaže tai ir yra brangiausia.“
Aktorė Lili Stepankaitė
„Mano veikėja yra Nepažįstamoji, keista moteris, kuri dalyvauja šermenyse ir labai tiki, kad yra ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jai labai svarbu mirusį žmogų palaidoti su tam tikrais ritualais, kad ir toliau išlaikytų ryšį po mirties. Man tai artima. Vadovaujantis nepažįstamosios logika, žmogus gyvena ne vieną gyvenimą ir jis vėl sugrįš, tik nežinia kokiame kūne, kokioje lytyje, kokiame žemyne, bet jis ir vėl bus gyvas. Man tai įdomu kaip ir Nepažįstamajai.ׅ“
Aktorė Vilija Grigaitytė
„Mano personažą Vitaliją dramaturgė sukūrė kaip antipodą teigiantiems, kad brandžiame amžiuje tereikia nurimti ir laukti to, kas neišvengiama, negyventi pilnavertiškai. Esu laiminga, nes tai atliepia mano mąstymą, kad ir brandžiame amžiuje galima gyventi įdomiai, turiningai. Mano herojė teigia: „Gyvenam čia ir dabar“.<...> Dar norėčiau, kad anūkai po šio spektaklio šoktų nuo kėdžių ir bėgtų skambinti močiutėms, todėl, kad spektaklyje skamba ir kita tema – vienatvės tema.“
Aktorė Liucija Rukšnaitytė
„Mano personažo vardas yra Julija. Julija yra močiutė, kuri turi tris vaikus ir septynis anūkus. Julija sako: „Vaikai tai gyvenimas, prasmė. Mūsų neliks, o jie liks.“ Ji gyvenimo prasmę mato šeimoje. O ar mes išnyksim, ar kaip Julija sako, iš dulkės kilę dulke pavirsime? Mes jauni, bet kokio amžiaus, mes vis tiek jauni.“
Aktorius Algirdas Pintukas
„Mano personažas Jis. Vaidmens prototipas yra geras mano gyvenime bičiulis, kūrybos žmogus, poetas, išleidęs ne vieną poezijos knygą, kuris vaikšto pilnas visokių kūrybinių minčių, cituoja įžymių žmonių, poetų mintis, deklamuoja eilėraščius. Jis, būdamas poetas, kūrybinis žmogus, kažkaip netikėtai patenka į visai kitą sferą, tačiau jo kūrybiškumas, meniškumas, jo prigimtis meninė, poetinė siela vis tiek išlenda ir jis randa progą pasakyti frazę ar citatą.“
Aktorė Jūratė Onaitytė
„Man atrodo, kad visos pjesės herojės atpažįstamos, nes kiekviena moteris turi tų bruožų. Mano herojė Alma turi savo idėją dėl senatvės bei vienatvės – nori ją prisijaukinti ir desperatiškai klausia, ką daryti su gyvenimu<...> Kai išgirdau pavadinimą „Kai mes būsim jauni“, galvojau fantastika, kad Daiva Čepauskaitė sukūrė tokį pavadinimą. Pjesė yra apie viltį, praėjusią meilę, susitaikymą.
