Spektaklis – „Fragmentas“ A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais, bet tris seseris įkūnijančios aktorės Samanta Pinaitytė (Olga), Toma Gailiutė (Maša) ir Digna Kulionytė (Irina) ragina neapsigauti, A. Čechovas – tik atspirties taškas, net personažų vardai nėra labai reikšmingi, mat aktoriai vienas į kitą scenoje kreipiasi savo vardais.
Tarpuose tarp repeticijų aktorės pasakojo apie įkvepiantį darbą su žymiuoju režisieriumi, būsimą spektaklį ir jo kūrimo metu atsiveriantį idėjų horizontą.
Spektaklio pamatu tapo gaisras
„A. Čechovo „Trys seserys“ buvo atspirties taškas, bet scenoje mes nekuriame Olgos, Mašos ir Irinos personažų, – neįprastą santykį su medžiaga apibūdino T. Gailiutė. – Taip, mes seserys, ir vyksmas, kuris vyksta scenoje, yra tarsi iškarpa, maža ištrauka iš gyvenimo, fragmentas. Vyksmas gaisro metu apie empatiją žmogui, savo artimajam, arba bet kuriam žmogui, kuriam tiesiog neišvengiamai reikia pagalbos. Juk iš esmės mes ir dabar esame laikotarpyje, kada mūsų akivaizdoje visai šalia mūsų vyksta žiaurus, gyvenimus naikinantis gaisras. Ir svarbiausia, turbūt, kaip žmonės elgiasi tokioje situacijoje. Vieni realiai savo veiksmais bando padėti, o kiti tik kalba apie tai, kad reikėtų kažkaip padėti.“
„Mes tik atsispiriame nuo „Trijų seserų“ trečio veiksmo pradžios aplinkybių – gaisro. Spektaklyje galima įžiūrėti tam tikras nuorodas į kūrinį, autorių, bet jas įskaitys turbūt irgi ne kiekvienas. Labai geras buvo D. Krymovo pavyzdys – jis sakė, kad jei apžiūrinėdami paveikslą susikoncentruojame į atskiras jo detales – atsiveria nauja įdomi istorija. Tas pats ir čia, – apie „Fragmento“ struktūros pagrindą pasakojo S. Pinaitytė. – Pamenu, klausėme režisierių, kokie mūsų personažai, į ką turėtume atkreipti dėmesį juos kurdami, kiek turime pasiimti ar bandyti atkartoti bruožus, atsispindinčius A. Čechovo personažuose, o jis atsakė, kad mumyse visuose yra Olga, Maša, Irina ir t. t., kad kiekvienas savyje nešame kažką iš visų personažų ir bendraudami kartu kuriame visumą.“
Anot aktorės, „Fragmente“ jai įdomu ir tai, kad didesnis dėmesys skiriamas tarpusavio sąveikoms, nei individualių personažų asmenybių šlifavimui. „Vaidini situaciją, tad nesikoncentruoji į save – nėra kada galvoti apie save, kaip atrodau, kaip vaidinu. Svarbiau tai, kaip turiu kažkur nueiti situacijoje su partneriu. Tad ir mano Olga nuolat vystosi santykyje su aplinkiniais, mano užduotis, kad ji būtų gyva, tikra, empatiška, mylinti ir tikinti, o ne techniškai atliekanti užduotis. Žinau savo personažo siekius ir kaskart per įvairius veiksmus, emocijas, tarpusavio sąveikas bandau juos įgyvendinti“, – apibendrino S. Pinaitytė.
D. Kulionytė taip pat pritarė minčiai, kad nors spektaklį įkvėpė viena svarbiausių A. Čechovo pjesių, būtų ne visai tikslu nusiteikti susitikimui su šiuo dramaturgu, „manau, kad žiūrovas spektaklyje A. Čechovą nujaus tvyrant ore, bet ne patirs tiesiogiai. Jis mums, aktoriams, tapo atspirties tašku kuriant santykį su personažais. Kiek teko susipažinti su jo dramaturgija, A. Čechovas man pasirodė labai paradoksalus, temperamentingas. Tai jaučiu ir per tai, ko iš mūsų prašo D. Krymovas – jis nori, kad aktorius gebėtų žaibiškai perjungti savo temperamentą. Būti tai ramus, tai – degantis. Man tai labai žavu – matome, kaip žmonės kalba, bet jų viduje verda visai priešingi dalykai. Ir tas Čechovo personažas tampa toks atpažįstamas ir artimas.“
Patraukė D. Krymovo žaismingumas
Pirma aktorių pažintis su režisieriumi įvyko jam prieš porą metų apsilankius Klaipėdoje rengiamame tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“. D. Krymovas vedė meistriškumo klasę aktoriams, norėjo susipažinti su jais ir pačiu teatru. Prisimindama tą susitikimą, D. Kulionytė minėjo, kad D. Krymovas jai ir kolegoms paliko didžiulį įspūdį „jis charizmatiškas, intelektualus, tuomet labai įstrigo, kai jis lipo ant scenos parodyti, kaip vaidinti tam tikrus epizodus – tarsi kalba vidinius monologus, bet iškart aišku ne tik, ką reikia sakyti, bet ir ką jaučia personažas, koks jo ryšys su aplinkiniais“. Aktorė taip pat sakė vėliau žiūrėjusi kelis D. Krymovo spektaklių įrašus ir nekantrumas dirbti su juo tik augo, savo estetika užburiantys ir emociškai giliai paliečiantys kūriniai jai paliko didelį įspūdį.
T. Gailiutė kolegę papildė pridurdama, kad pradėjus dirbti su režisieriumi užbūrė jo nuoširdus žaismingumas, „jau pirmo repeticijų bloko metu likau sužavėta, koks režisierius paprastas, žmogiškas ir žaismingas, kaip jis tuo geba užkrėsti aplinkinius. Ir kūrybiniame procese jis tikrai mums leidžia žaisti. D. Krymovas reto šiltumo, labai gero humoro jausmo ir be galo jautrus aplinkai žmogus“. Kūryboje atsirandantis žaismingumas visam procesui suteikia laisvumo ir lengvumo.
S. Pinaitytė savo ruožtu kalbėjo apie vidinę ramybę dirbant su D. Krymovu, „atrodo, pradedu suprasti jo metodą, kaip jis dirba ir kas jam kuriant spektaklį svarbu. Man labai patinka jo teatro suvokimas ir kaip jis dirba su aktoriais, kaip mato spektaklio visumą ir labai konkrečiai žino, ką nori padaryti, koks yra aiškus, tikslus ir konkretus“. Pasak aktorės, režisieriaus tvirtumas visam kolektyvui yra labai svarbu, „nejaučiame streso, net jei nemažai improvizuojame, mums labai aiškios užduotys, kurių rėmuose veikiame. Režisierius mums nusako, kokią kelionę turi nueiti personažai, o kaip ją nueisime – mūsų reikalas. Kadangi nurodomas labai aiškus kelias, improvizuoti nėra sunku“.
Balansavimas ant ribos
Net jei sparčiai link premjeros artėjantis kūrybinis procesas aktoriams nėra sekinantis, jame netrūko naujovių.
Eksperimentinio teatro meistru ne kartą tituluotas režisierius ir „Fragmento“ pasaulį dėlioja labai savitai, drąsiai peržengdamas klasikines teatro konvencijas.
„Išskirčiau D. Krymovo balansavimą ant ribos, pavyzdžiui, kai mes, aktoriai, kuriame personažą, įprastai ateina momentas, kuomet repetuodami peržengiame ribą, už kurios tampame Kitu, savo personažu. Pas D. Krymovą turime išsilaikyti ant tos ribos ir paties spektaklio metu šokinėti per ją – scenoje kreipiamės vienas į kitą savo vardais, bet taip pat yra momentai, kai nesu Samanta. Šis potyris buvo labai netikėtas – eini link personažo, esi jame, bet tuo pat metu ir atsitrauki. Man tai labai gražu, įžiūriu savotišką magiją tame, kaip režisierius tuo pačiu metu griauna ir kuria teatrą“, – apie specifinę D. Krymovo prieigą smulkiau pasakojo S. Pinaitytė.
T. Gailiutė pabrėžė užkrečiančią režisieriaus laisvę kūrybiniame procese, „žaidimas ir jo taisyklės nuolat keičiasi. Kartais kyla tokių klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, ir tai priimtina. Gyvenime taip pat ne visada turime aiškius atsakymus ir ne viskam yra paaiškinimai“. Anot aktorės, režisierius nesiekia visažiniškumo monopolijos, dėl to kūrybiniame kelyje tvyro žmogiško artumo dvasia.
Scenografija – lygiavertė partnerė
D. Krymovo teatrinė karjera prasidėjo ne nuo režisūros, bet nuo vizualinės spektaklių plotmės kūrimo. Ir šiandien, jau būdamas tarptautiniu mastu pripažintas režisierius, jis visada sulaukia daug liaupsių būtent dėl savo spektaklių daiktinės erdvės charakteristikų. Kalbintos aktorės taip pat pabrėžė, kad scenografija (scenografė Irina Komissarova) šiame spektaklyje užima ypatingą vietą.
Pasak T. Gailiutės, vizualinė plotmė atlieka labai svarbų vaidmenį, lygiavertiškai dalyvauja spektaklyje. „D. Krymovas labai konkrečiai žino, koks turi būti vizualinis scenos išpildymas, kokią svarbią funkciją atlieka pati dekoracija ir ją montuojantis techninis personalas. Nuostabu, kaip gražiai į kūrybinį procesą su mumis įsijungia ir scenos darbininkai, ir iš esmės visas sceną aptarnaujantis personalas, svarbus ir reikalingas kiekvienas. Tuo teatras ir žavus, viskas tartum atgyja aplink, kai visi dirba dėl bendro tikslo“, – minėjo aktorė.
„Fragmento“ dekoracija įspūdinga. Neįtikėtina, kaip D. Krymovas išnaudoja ir apjungia visus teatro elementus: scenografija, rekvizitai, kostiumai, garsai, šviesa, atmosfera, aktoriai – pas jį visa tai yra vieninga visuma. Sceninė aplinka veikia aktorius, o aktoriai veikia aplinką. Taip atsiranda tarsi sąveika, kuri žiūrovui ir sukuria ne tik vaidmenis, bet ir visą spektaklį, perteikia jo prasmę“, – kalbėjo S. Pinaitytė. Anot jos, savitas režisieriaus santykis su erdve ryškiai juntamas, ir tai ne tik įdomi ir išties vertinga profesinė patirtis.
Ją papildydama D. Kulionytė scenografiją įvardino kaip dar vieną partnerį. „Kai stebiu, kaip spektaklio scenografija keičiasi, kaip scenos darbininkai specialiai neveikdami veikia scenoje, nežinau net kodėl, bet gerklėje stovi gumulas. Viskas laikina, viskas subyra, ir viso to vietoje atsiranda kažkas kita“, – prieš akis vykstantį sunkiai žodžiais paaiškinamą, bet giliai paliečiantį teatro stebuklą minėjo aktorė.
Spektaklio „Fragmentas“ premjera vyks kovo 21–22 dienomis Klaipėdos dramos teatre.
Spektaklio idėja, kompozicija, pastatymas Dmitry Krymov, prodiuserė Inna Krymova, scenografė Irina Komissarova, garso režisierius Edvinas Vasiljevas, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo projekcijų meninis pastatymas Artūras Lepiochinas, vertėjas Gintaras Grajauskas, režisieriaus asistentai: Alius Veverskis ir Marius Pažereckas, scenografės asistentė Anna Titova-Tubash.
Spektaklyje vaidina: Samanta Pinaitytė, Darius Meškauskas, Regina Šaltenytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Digna Kulionytė, Jonas Baranauskas, Mikalojus Urbonas, Jonas Viršilas, Artūras Lepiochinas, Karolis Maiskis.
Scenoje dirba: Zigmas Tarlovas, Darius Matevičius, Linas Bagdonas, Antanas Razgauskis, Rokas Tomaševičius, Dovydas Tertelis, Paulius Aleknavičius, Rytis Veverskis