Ši recenzija iš dalies atsako į Lietuvoje kilusius klausimus, tad siūlome ją perskaityti.
„Oskaro Koršunovo „Otelą“ galima pažymėti ženklu „nuo 12 iki 40 metų“. Tai pastatymas, skirtas tiems, kurie išgyvena pirmuosius „santykius“ ir konfliktus, kurie pasisemti energijos ir atsikratyti įtampos eina į klubus. Tai spektaklis tiems, kurie, greičiausiai, neskaitė Shakespeare‘o pjesės (tai yra tikrovė, kuri iš tikrųjų ir be jokio snobizmo turėtų veikti klasikos kūrinių pastatymų strategiją). Spektaklyje garsas, kostiumai, vizualiniai įvaizdžiai, judesys, šviesa ir jausmas toks, lyg būtum roko muzikos koncerte. Iš esmės, tai yra roko opera, nors dainuojama čia ne daug. Ir ne tik roko muzika, bet ir juodaodžių religinės giesmės. Grojama gyvais instrumentais, dainuojama gerai.
Spektaklį galima priskirti post-teatro kategorijai ta prasme, kad jis nėra konceptualus. Teatrinio teksto apimtį (3 val. 40 min.) galima interpretuoti individualiai, skaityti jį galima įvairiais lygiais, savaip. Tie žiūrovai, kurie istoriją išgirsta pirmą kartą, ilgainiui, scena po scenos, gali suprasti visus esminius siužetinius bei draminius posūkius. Tenkinant savo „klasikinius“ lūkesčius čia galima įsitikinti karjeristo Jago ir jo gerai apgalvotų intrigų klastingumu.
Juolab, kad aktorius Saulius Ambrozaitis vaidina raiškiai, temperamentingai, aktyviai ir su reikiamu išmanymu. Jis sukuria ir išlaiko intrigą (anot vienos mano kolegės, spektaklį tikslingiau būtų pavadinti „Jagas“ – vadinasi, ji sceninį siužetą suvokė kaip piktadarybės istoriją). Taip, čia žaidžiama prietarais žmonių, kurių agresiją lengva pažadinti. Anatolijus Vasiljevas tai vadina „situatyviniu teatru“. Dar Koršunovo tekstą galima suvokti kaip socialinį teatrą, kaip psichologinį teatrą arba tiesiog kaip vizualinę roko muzikos šou pasirodymų seką.
O štai ir antrasis planas. Sceninis veiksmas čia nesiejamas su istorine praeitimi, jis – abstraktus, nepaklūstantis laikui ir aiškiai orientuotas į vadinamąją tūkstantmečio kartą. Tekstas papildytas kino bei pop muzikos dievaičių vardais ir aktualiosios socialinės etikos realumu. Otelą vaidina aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, kuri, visų pirma, pati yra kilusi iš šeimos su afroamerikietiškomis šaknimis. Vadinasi, norint aktualizuoti rasinį aspektą, grimo nereikia. Gali būti, kad jis reiškiasi ir tam tikromis detalėmis susijusiomis su emocionalumu ir, neabejotinai, girdisi aktorei dainuojant „juodaodės“ balsu (gaila, kad dainuoja mažai).
Toliau: aktorė nevaidina vyro. Ji nėra ir neutralios lyties. Ji vaidina moterį, pasitelkdama moterišką žavesį, su moteriškomis reakcijomis ir ašaromis. Lytinio akto scena (poetiškai išplaukusi, matoma per pusiau skaidrią plėvelę) nepalieka abejonių dėl įsimylėjėlių moteriško kūniškumo. Vadinasi, jos ir Dezdemonos meilė socialine prasme yra „kitokia“, o tai suteikia galimybę papildyti kanoninius neapykantos iš „normalių“ vaikinų pusės motyvus ir originaliai plėtoti konfliktą. Nesakau, kad vėliau spektaklyje paaiškėja, jog merginų dėl to nemėgsta, bet šios sceninio siužeto duotybės apeiti negalima.
Čia aiškiai pabrėžtas Jago gatvinis „mačizmas“: vaikinai konkuruoja, treniruojasi, visaip demonstruoja savo prigimtinį atletiškumą ir pan. Galima suprasti, kad kiekviena mergina čia turi gerbėjų (ir jie prie merginų limpa), bet jiems tenka nusivilti. Ir demonstruoti savo neapykantą. Konflikto motyvai randasi punktyriškai atskirose scenose ir pabyra – režisierius nesurenka jų į vientisą liniją. Kai galiausiai Jagas įtikina Otelą atsisakyti Dezdemonos, įvyksta jų aistringas bučinys: galbūt tą akimirką Otelui tik „nuvažiuoja stogas“ iš nevilties ir pavydo, o gal tai ir yra šis meilės trikampis ir yra pirminis Jago kovos motyvas. Režisierius atsakymo neduoda. Netrukus Otelas pasitrauks iš gyvenimo: neišgyvenęs Dezdemonos mirties ir net nesužinojęs apie apgaulę ir intrigą (ši pjesės dalis spektaklyje nenaudojama).
Psichologiniu (nors greičiau psichofiziologiniu) lygiu viskas prasideda nuo verdančio jaunų bernų kraujo, nuo to, kaip jie įsiliepsnoja lyg degtukai, nuo to, kaip norisi peštis. Azartas sunaikinti tai, kas svetima, tai, kas nesuprantama ir suvienija minią. Spektaklyje vaidina neseniai aktorystės studijas Koršunovo vadovaujamame kurse baigę jaunuoliai: jiems būdinga ištreniruota fizinė ir emocinė organika, o taip pat spontaniškumas, būdingas veiksmo kinui.
Azartas sunaikinti tai, kas svetima, tai, kas nesuprantama ir suvienija minią.
O sudėtingi prasminiai klodai yra susiję su pagrindine pora. Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė ir Digna Kulionytė savo vaidmenyse visų pirma užčiuopia tikslingumą ir ramybę – tai žmonės, kurie tiki turintys teisę būti savimi. Provokacijos ir pjudymas palaipsniui didina spektaklio emocinę temperatūrą, vis stipriau tampo egzistencinį nervą. Spektakliui artėjant prie pabaigos lieka Otelo negebėjimas valdytis ir ūmėjantis švelnios Dezdemonos bejėgiškumas. Dezdemona pasirodo esanti nuoseklus ir stiprus žmogus, o kai jau tampa aišku, jog nieko nepakeisi ir toliau gyventi neišeina, ji sąmoningai renkasi mirti nuo mylimo žmogaus rankos. Pradėjusi labai švelniai ir tyliai, aktorė pasiekia tokį dramatiškumo lygį, kad pavadinimas „Dezdemona“ spektakliui irgi tinka.
„Otele“ meilės ir mirties temas lydi roko baladės (kompozitorius Antanas Jasenka, gitara improvizuoja Džiugas Gvozdinskas). Muzika turbūt pernelyg tiesmukai padiktavo vizualinį stilių. Nelaimę pranašaujantys juodai apsirengusių žmonių šokiai, besiblaškanti moteris-mirtis su siaubą keliančia kauke, milžiniškos ritės, kurios anksčiau ar vėliau sutraiškys personažus – pernelyg nuspėjamas „baisaus“ spektaklio vaizdingumas greičiau blaško, negu žadina vaizduotę.
Jei nebūtų „baleto“, būtų baisiau. Jagas ir jo padugnės – realistinė, atpažįstama jaunoji dauguma – sėkmingai ir planingai sunaikino visus, kuriuos jiems reikia sunaikinti. Šiandien nenaudėlių demaskavimą ir atpildą iš Shakespeare‘o teksto Koršunovas išbraukia.“
