Kalbiname režisierių, teatro pedagogą ir profesionalų klouną Žilviną Beniušį, dramaturgą Raul Barranco ir klounados teatro prodiuserę, aktorę Severiną Špakovską.
– Žilvinai, kas yra klounada ir kuo ji skiriasi nuo paprastos komedijos?
– Trumpai tariant, skiriasi tuo, kad klounas visada atsakinėja į klausimą, į kurį paprastai retai atsakinėja paprastos komedijos aktorius. Tai yra, koks jo santykis su žiūrovai. Žiūrovai klounados spektaklyje turi jaustis lyg dalyviai, darantys įtaką aktoriaus jausmams ir išraiškoms. Gerai paruošti klounados aktoriai greitai reaguoja į žiūrovus, pilnai įtraukdami juos į savo kuriamą pasaulį.
Komediją dažniausiai žiūri lyg pro rakto skylutę į kambarį su ten gyvenančiais žmonėmis ir juokiesi, o klounadoje juokiesi su tais žmonėmis sėdėdamas tame pačiame kambaryje.
– Raul, jūs anksčiau rašėte televizijai ir kinui, o dabar rašote klounados žanrui, kartu su Ž.Beniušiu parašėte jau 3 pjeses, kurios pristatytos profesionalioje scenoje Lietuvoje ir Ispanijoje. Kuo jus patraukė šis žanras? Kokia jo specifika?
– Rašymas kinui ir teatrui akivaizdžiai skiriasi. Ypač santykiu su žiūrovais. O klounados žanrui – dar labiau. Tačiau tai turi bendrų dalykų su bet kokia dramaturgija: noras galų gale papasakoti žmogiškas istorijas tinkamu būdu visada lieka esminiu rašytojo iššūkiu. Kiekvienas scenarijaus ar pjesės rašymas man yra dar vienas bandymas atrasti tikrus personažus su žmogiška širdimi ir leisti jiems kalbėti tiesą. Tokiam tikslui komedija yra ypatingai tinkamas žanras.
O į klausimą, kas mane patraukė prie klounados, atsakymas yra labai paprastas: Žilvinas. Aš manau, kad mano bendradarbiavimas su Žilvinu prasidėjo tiesiog sėdint ir kalbant: ilgai, linksmai ir labai rimtai apie… viską. Apie savo darbus, bendrus draugus, apie mirtį, futbolą, Dievą, teatrą… Vėliau, kai pradėjome rašyti kartu, iš esmės tai, ką darėme – tai pratęsėme tuos pokalbius apie… meilę. Kas Žilviną pažįsta, žino, kad su juo, nesvarbu ką veiksi, visada bus linksma ir apie meilę. Taigi, kai rašėme pjeses spektakliams „Sankaba: ilgai ir laimingai“, „Odisėja“, „Adomas 2.0“, labai natūraliai pritaikėme tai, kas abiem yra artima ir svarbu: linksmai kalbėti apie žmogaus širdį.
Dar norėčiau pridėti tai, kas man yra didžiausias atradimas ir, mano nuomone – tai, nuo ko priklauso spektaklio sėkmė: aktorių noras prajuokinti žiūrovą kuria tikrus santykius su tikrais žmonėmis, gyvą laiką, praleistą kartu. Žilvinas turi dovaną sukurti aplink save tokią atmosferą, kur norisi žaisti, kur nebijoma suklysti, arba tiesiog parodyti savo tikrą ir dėl to juokingą veidą. Tai, kas vyksta per repeticijas, kur aš būnu privilegijuotas žiūrovas, yra kažkas neįprasto. Ir jeigu pavyksta įtraukti publiką į tą žaidimą, sėkmė yra garantuota.
– Žilvinai, jūs baigėte vieną garsiausių – Philippe Gaulier – klounados mokyklų Prancūzijoje, jau daugiau nei dešimtmetį dirbate organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“. Ko klounada jus išmokė? Ar pritaikote ją kasdien?
– Kai mokiausi klounados Prancūzijoje, kartą išbėgau iš mokyklos viduryje paskaitų, nes niekaip negalėjau atsipalaiduoti ir tiesiog žaisti scenoje. Tad išėjęs į Paryžiaus gatves buvau labai dėl to nelaimingas. Tada sumaniau, kad reikia kažkam pagelbėti ir bent kažkuo būti naudingu. Todėl priėjau prie gatvės šlavėjų ir neatsiklausęs paėmiau iš jų vieną šluotą ir pradėjau kartu su jais šluoti gatves. Galvojau, kad dėl to jie labai apsidžiaugs, dėkos man ir mano nuotaika pasitaisys, bet jie greit iš manęs atėmė tą šluotą ir dar aprėkė.
Dar labiau nuliūdęs sėdau ant suoliuko ir sumaniau pamaitinti balandžius, galvojau bent taip būsiu kažkam naudingas, tačiau ant kito suolelio šalimais atsisėdo moteris su puikiu prancūzišku batonu ir visi balandžiai nuskrido pas ją, o tie valytojai mane dar kartą aprėkė, kad trupinu gatvėse, nes balandžiai taip ir nevalgė mano siūlomo maisto. Sėdėjau šitaip ir pradėjau juoktis iš savęs. Tai buvo labai klouniška akimirka, per kurią supratau, kad nereikia bandyti nusipelnyti meilės – meilė tiesiog yra. Ir taip lengva pasidarė.
Ir dažniausiai po tokių pakvailiojimų dar labiau jaučiu, kad meilė yra. Tai šito ir išmokė.
Kai su „Raudonom nosim“ keliauju į ligoninę pas vaikus, stengiuosi atsisakyti minties, kad keliauju ten kažko gelbėti ar kažkam padėti. Tai sukuria nelygiavertį santykį. Stengiuosi kiek įmanoma leisti kitiems tiesiog būti, tiesiog žaisti, kvailioti, džiaugtis. Ir dažniausiai po tokių pakvailiojimų dar labiau jaučiu, kad meilė yra. Tai šito ir išmokė.
– Severina, esate profesionali aktorė, taip pat Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro prodiuserė. Kuo skiriasi vaidyba įprastame spektaklyje ir klounados spektaklyje?
– Dažnai įprastuose spektakliuose egzistuoja taip vadinama „ketvirtoji siena“, kuomet visi esantys scenoje vaizduoja, jog žiūrovo nėra – tai kaip kino žiūrėjimas. Net šiuolaikiniuose spektakliuose, kur „ketvirtoji siena“ griaunama, dažnai interakcija ir bendravimas su žiūrovu būna paviršutinis. Į žiūrovus gali būti kreipiamas dėmesys, žvilgsnis, bet vistiek spektaklis turi savo eigą. Tuo tarpu klounados žanras leidžia labai nuoširdžiai kurti ryšį su žiūrovu – matyti jį, jausti, kokie žmonės susirinko šį vakarą. Ir svarbiausia – reaguoti.
Pavyzdžiui, tragikomedijoje „Adomas 2.0“ vaidinu Ievos personažą. Ieva – atrinkta iš milijono moterų dalyvauti pirmajame pasimatyme su „tobulu vyru“ – robotu Adomu. Atrinkta dėl to, kad yra vidutinė moteris. Ir čia prasideda tikras juokingumas. Kaip mano personažui – vidutinei moteriai – jaustis renginyje pilname žmonių, kur ją taip ir pristato. Mano kaip aktorės užduotis – laikyti labai stiprų ryšį su žiūrovais, kad jie visada jaustų, jog ir jie daro įtaką Ievos jausmams. Ir tas tikrumas visuomet prajuokina tuo tikruoju juoku – kaip mes sakome, žiūrovai tada juokiasi „iš pilvo.“
Tad kuriant personažus labai svarbu stipriai jausti tai, kas vyksta publikoje, visada būti „čia ir dabar“ taip, kaip būnasi tą vakarą. Ir žinoma, būti juokingai! Man atrodo, tai daug sunkiau nei vaidinti draminį personažą, nes yra milžiniška tikimybė, kad nepavyks. Ir ta plona įtampa „pavyks ar nepavyks“ labai įkvepia ir atidaro kas kartą vis naujus klodus. Todėl klounados spektaklius labai smagu ir vaidinti, ir žiūrėti vėl ir vėl.
– Žilvinai, ar Lietuva jau pasiruošusi klounadai? Kodėl pasirinkote skleisti būtent šį žanrą?
– Norėtųsi bent jau sumažinti tuos stereotipus, kurie vyrauja kalbant apie klounus. Galima lengvai pastebėti, kad žodis klounas dažniausiai viešojoje erdvėje turi neigiamą prasmę, dažnai taip vadinami nepatinkantys politikai ar kiti visuomenės veikėjai. Tačiau mums, paragavusiems klounados mokslų, klounas yra žymiai gražesnis dalykas. Tai mūsų vidinis vaikas, kuris nori žaisti pasaulyje ir jį mylėti. Kaip tik jis pats pirmas pasako jei karalius yra nuogas.
Žiūrovai šiltai priima klounados spektaklius, skamba daug juoko, todėl galima teigti, kad Lietuvoje gyvena žmonės, kurie mėgsta juoktis, žaisti ir net į sudėtingas problemas geba pažiūrėti su humoru.
Vasario 14 d., 18:30 val., tragikomedija „Adomas 2.0“ nagrinės žmonių ir santykių (ne)tobulumus bei kvies pamilti tikrąjį kitą. Vasario 18 d., 18:00 val. klounados vesternas „Odisėja“ nukels visus į laukinius graikų mito vakarus, primins žaismingą polėkį ir tikrą nuotykių šėlsmą, o svarbiausia – nardys po tikrosios tapatybės ir tikrosios meilės paieškas. Bilietus platina „Tiketa“ .
