Režisierė ir aktorė Nino Maglakelidze 2017 m. baigė Sankt Peterburgo Scenos menų institutą, metus Sankt Peterburge dirbo aktore. Vėliau persikėlė į Sakartvelą ir šiuo metu kūrybinius planus įgyvendina čia. Reikia pabrėžti, kad ją lydi sėkmė – Kutaisio miesto Lado Meskhishvili teatre pastatytas spektaklis pagal Geraldo Sibleyro pjesę „Vėjas topolių viršūnėse“ pelnė teatro bendruomenės, žiūrovų ir kritikų pripažinimą – paskelbtas geriausiu Sakartvelo 2020 metų sezono spektakliu. Taip pat Nino Maglakelidze pastatė spektaklį Kutaisio lėlių teatre H. Ch. Anderseno pasakos „Bjaurusis ančiukas“ motyvais, Vyrypaevo „Vasaros vapsvos gelia mus netgi lapkritį“ Poti miesto dramos teatre.
Spektaklio „Vasaros vapsvos mus gelia netgi lapkritį“ siužetas iš pirmo žvilgsnio primena detektyvinę istoriją – vyras, žmona ir judviejų šeimos draugas mėgina išsiaiškinti, kur pirmadienio vakarą buvo jų bičiulis Markusas. Kiekvienas tvirtina, kad jis buvo su juo, turi akivaizdžių įrodymų ir liudininkų. Kiekvienas stengiasi įtikinti kitus, kad tiesa yra jo pusėje. Kiekvienu iš jų galima patikėti, tačiau Markusas negalėjo būti keliose vietose vienu metu, tad kur gi jis iš tiesų buvo? Nekaltas pokalbis pamažu perauga į keistą žaidimą, provokuojantį atviras išpažintis ir apnuoginantį skaudulius.
Siužetas suka absurdo link, peržengia meilės trikampio ar šeimos dramos ribas ir pagaliau pasidaro nebesvarbus. Svarbu čia kas kita – pasaulis, kuriame kiekvienas stengiamės priversti kitą galvoti taip, kaip mes. Kaip ir daugumoje rusų dramaturgo Ivano Vyrypaevo pjesių, taip ir šioje veiksmas vyksta viename kambaryje, kuriame yra durys į atvirą kosmosą. Šiame kosmose sklando amžini klausimai ir šiandienos aktualijos – kieno pusėje tiesa? O galbūt tiesa gali būti ne vienoje pusėje? Ar mes galime priimti kitą, nemėgindami jo perauklėti, pakeisti, priversti suvokti pasaulį taip, kaip suvokiame mes? Kaip susikalbėti suskaldytame šiandienos pasaulyje? Kaip gyventi, kai gyventi neįmanoma?
