Spektaklio veiksmas – antrasis pasaulinis karas. Po nesėkmingos operacijos pagautos partizanų grupės patiriamos ribinės būsenos atskleidžia personažų savigynos būdus ir esmines jų baimes. Kadangi mirties tiesiogiai įveikti negalime, stengiamės ją įveikti simboliškai: įsmeigiame vėliavą mėnulyje, statome skulptūras žinomiems poetams, mokomės begales svarbių pavardžių... Atmintis – tai žmogaus sukurtas nemirtingumas, tačiau ji reikalauja išskirtinumo, o šis – aukos. Tokia įprasminimo grandinė yra puiki dirva žmogaus puikybei – šio spektaklio veikėjų tragedijai.
„Ši tema visada išliks aktuali, ypač dabartiniame politiniame klimate. Ribinės situacijos viską iškristalizuoja į juodą ir baltą spalvą ir, man rodos, tai kelia didžiulę grėsmę. Žmogus gali nesuvokti, kad jame slypi lygiai toks pats blogio potencialas, jame yra ir žudikas. Herojaus sąvoka nėra tokia elementari kaip atrodo iš pradžių, mumyse veikia labai daug priešpriešų, kurios didžiąja dalimi yra mums patiems nematomos. Ribinė situacija žmoguje atskleidžia tiesą apie jį patį. Tai akistata su savo šešėliu“, – apie spektaklio aktualumą dalinasi režisierius Justinas Vinciūnas.
Paklaustas apie režisieriaus kelią, Justinas pastebi, jog priimti sprendimą dėl studijų nebuvo paprasta, tačiau įstojus į Gintaro Varno vadovaujamą režisūros kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, suprato, jog jį čia atvedė ne tiek atsitiktinumas, kiek lemtis. „Dirbant su šiuo spektakliu teko pripažinti, kad teatro žavesys yra nulemtas aktoriaus amato meistrystės ir jo jausmų gylio, tad visą savo dėmesį sutelkiau ne į režisūrinę formą ar saviraišką, bet į aktorius ir kiekvieną jų emocinį atspalvį. Mūsų repeticijos iš šalies atrodė kaip visiškas kabinėjimasis prie smulkmenų, tačiau tai ir buvo įdomiausias periodas, kuomet repeticijos vyko ne bendrai su visa trupe, bet su kiekvienu aktoriumi atskirai“, – kūrybinį procesą atskleidžia Justinas.
„Paradoksalu, bet tai buvo juokingiausios repeticijos, kokias tik esu turėjęs“ – stebėjosi vienas iš spektaklio aktorių Robertas Petraitis. Visa spektaklio kūrybinė grupė sutartinai pabrėžė, jog buvo įdomu, kad tarsi atsvara itin slegiančiai spektaklio medžiagai, „Nepalaidotų mirusiųjų“ repeticijos išsiskyrė savo šviesa ir nuolat lydinčiu juoku. „Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip išsiblaškymas, bet supratau, kad tai yra labai reikalingas etapas dirbant su tokia sunkia medžiaga – leisti sau į ją pasižiūrėti per juoko prizmę“, – papildo režisierius.
„Labai norėčiau, kad spektaklio žiūrovai patirtų katarsį, pajustų apsivalymą. Tai turbūt didžiausias dalykas, kurio režisierius gali tikėtis iš savo darbų“, – interviu užbaigia Justinas.
Spektaklį „Nepalaidoti mirusieji“ galite pamatyti jau sausio 27-29 d. 18 val. Kauno miesto kameriniame teatre.
