Spektaklio statytojai nutarė rekonstruoti 20 a. pradžios socialinį ir kultūrinį kontekstą, tačiau pateikti jį nūdienos vizualinėmis, išraiškos ir medžiaginėmis priemonėmis. Tokį sprendimą pasirinko baleto statytojų komanda: italų choreografas Gianni Santucci (beje jau pastatęs Kaune komišką operą „Vindzoro šmaikštuolės“), dirigentas Virgilijus Visockis, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų bei grimo dailininkė Vida Insodienė. Spektaklyje šoks atsinaujinusi, tarptautinė teatro baleto trupė, vieną pagrindinių vaidmenų atliks ir baleto primarijus Nerijus Juška.
Dėl neįprastos pasakos „Pelenė“ traktuotės ir dar keistesnės veiksmo vietos (Viena, Madų ateljė, 1910-1920 m.) baleto kūrėjai šiek tiek redagavo kūrinio pavadinimą, sakydami, kad tai „Kita PELENĖS istorija“, o pagrindinė herojė Gretė (Pelenė), laukdama savojo Gustavo (Princo), svajoja sukurti gražiausią podiumo kostiumą. Pagal šio baleto siužetą Pelenė modernioje madų ateljė kuria drabužius aukštesnei visuomenės klasei. Ji nėra engiama vargšė mergaitė, kaip kad klasikinėje pasakoje, o tiesiog sunkiai dirba, siekdama savo tikslo, ir tai daro geriau nei jos įseserės. Jai svarbu tapti stipria, pasitikinčia moterimi ir pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Choreografas Gianni Santuci:
„Jeigu pavadinimą paliksime tiesiog „Pelenė”, visi galvos, jog tai – Disnėjaus pasaka, skirta vaikams, tačiau šį pastatymą skiriame suaugusiam žiūrovui. Tai kitokia Pelenės istorija. Man ypatingai svarbu, kad tai būtų ne tik šviesus, lengvas, kokybiškas ir estetiškai itin patrauklus spektaklis, bet ir kuo aiškiau ir natūraliau šokėjų judesiai perteiktų siužeto veikėjų emocijas. Norėjau kad šiame „lietuviškame“ balete Pelenė būtų kuo artimesnė šių dienų moteriškumo įvaizdžiui“.
Dirigentas Virgilijus Visockis
Baleto partitūra – tai iškart atpažįstamas J.Štrausas , tik dar negirdėtas. Mes, rodos, iki kaulų smegenų žinome šio autoriaus muziką. Tačiau iki paimdamas partitūrą į rankas, nesu girdėjęs nė vieno jos numerio. Tuo baletas mane iškart sužavėjo. Galima sakyti, kad „nupučiame dulkes“ nuo šios muzikos, visiems puikiems valsams, polkoms, maršams, galopams įkvepiame naujos gyvybės. Tad toks derinys –„štrausiška“ ir nežinoma – geriausiai atspindi „Pelenės“ muzikos pobūdį.
Scenografas Artūras Šimonis:
„Kurdamas scenografiją, norėjau praplėsti muzikinio teatro scenos erdvę, iš buitinės erdvės pereiti į mistinę. Kūrybos procese ieškau to, kas būtų įdomu man pačiam. O mistika ir magija mane labai domina. Man labai svarbus siluetas, sceninė grafika. Šį kartą man labiausiai įdomu buvo pabendrauti su kitos kultūros žmogumi – choreografu italu G. Santucci. Naudinga išsivaduoti iš lietuviško pilkumo, tarsi netiesiogiai būtum gavęs saulės spindulių, tai labai šiltas, pozityvus ir humoro jausmą turintis žmogus. Visa tai atsispindės ir jo kuriamame šokyje”.
Kostiumų ir grimo dailininkė Vida Insodienė:
Balete „Kita Pelenės istorija” siekiau rekonstruoti XX a. pradžios laikmetį, moterys tuo metu aktyviai kovojo už savo teises, stengėsi išsivaduoti iš jas varžančių, fiziškai kankinusių kietų korsetų, atsirado trikotažas, moterys išdrįso dėvėti triko, aptempus drabužius“.
Dizainerė kiekvienam personažui sukūrė vis kitokį drabužį. Balete šoks apie penkiolika šokėjų, o kostiumų bus virš šimto dvidešimt: „Mano požiūriu, kiekvienas kostiumas turi būti išskirtinis, juk neįdomu žiūrėti, kai visi kostiumai vienodi. Šokėjos turi atlikti daug įvairiausių judesių, todėl suknelės platėjančios, lengvai krentančios, plazdančios. Juk spektaklio atomazga vyksta tiesiog kostiumų kolekcijos demonstravimo metu. Labai gražūs Pelenės bateliai taip pat bus, bet tik dekoratyvūs, nedėvimi“. V.Insodienė atskleidžia, kad daliai kostiumų sukurti buvo panaudotos kompiuterinės technologijos – jie tiesiog konstruojami. Tokia technologija pasitelkta perkelti vaizduojamojo laikotarpio žymiausių dailės meistrų kūrinius ant kostiumų medžiagų.
Baleto „Kita PELENĖS istorija“ spektaklis išskirtinis dar tuo, jog kūrybiniame procese dalyvauja iš saulėtų kraštų į darganotą Kauną atvykusi balerina – ispanė Raquel Morla Garrido, įkūnysianti pagrindinę veikėją Pelenę. „Kaune esu pirmą kartą ir pirmą kartą šoksiu pagrindinę veikėją, man tai labai didelis išbandymas ir pasiekimas. Scenoje jaučiuosi laisvai, lyg nevaidinčiau, o būčiau savimi, tad kartais atrodo, lyg ši istorija vyksta iš tikrųjų“ – įspūdžiais dalijasi R.M.Garrido.
Kitus vaidmenis balete šoks: Pelenė (Gretė) – Auksė Mikalajūnaitė, Justina Vitkutė, Raquel Morla Garrido, Pamotė (Madam Leontina) – Aurimas Sibirskas, Gintaras Visockis, Dukterys – Rima Panuškytė, Sandra Lavrenovaitė, Sandra Drodvilaitė, Viktorija Batvinytė, Princas (Gustavas) – Nerijus Juška, Tomas Kratkovskis, Gustavo brolis – Andrej Janbekov, Tomas Kratkovskis, Burtininkas – Aurimas Tiškevičius, Valerij Osadčenko.
Baletas „Pelenė“ (Aschenbrödel) – paskutinis sceninis Johano Štrauso II (1825-1899) kūrinys. 1898 m. žiemą jis baigė I veiksmą, didesnę III veiksmo dalį ir padarė didžiąją dalį orkestruotės eskizų. Tačiau netrukus kompozitorius mirė, o po jo mirties likusią reikalingą muziką baletui parašė Josef Bayer
1901 m. šiuo kūriniu susidomėjo Berlyno karališkoji opera, austrų dramaturgas Heinrich Regel pakoregavo libretą, baletą pastatė choreografas Emil Graeb. „Pelenės“ premjera įvyko 1901 m. gegužės 2 d.
Į Vienos operą baletas sugrįžo 1907 m. Naujasis teatro vadovas Felix Weingartner entuziastingai ėmėsi grąžinti „Pelenę“ sceną, kuriai ši ir buvo sukurta. Jis pats dirigavo baleto premjerą 1908 m. spalio 4 d. Baletas sukaukė nemenkos sėkmės, spektakliai vyko reguliariai iki pat I pasaulinio karo ir buvo parodyti keturiasdešimt šešis kartus.
