Praėjusio šimtmečio pradžioje parašyta Maksimo Gorkio pjesė „Vasarotojai“ tapo to paties pavadinimo spektaklio pagrindu, tačiau pastatymo idėjos autorius ir režisierius, Keistuolių teatro vadovas A.Giniotis, siekdamas išplėsti spektaklio prasmių lauką, įtraukė ir keletą ankstyvųjų M.Gorkio apsakymų („Makaras Čiudra“, „Kartą rudenį“, „Daina apie sakalą“ ir kt.)
„M. Gorkis „Vasarotojus“ rašė tuomet, kai Rusija išgyveno krizės laikotarpį: ore tvyrojo nuojauta, kad senieji laikai praeina, dingsta amžinai, o kokie bus tie nauji, ateinantys – niekas nežino. Nepaisant visų aplinkybių skirtumo ir didelės laiko distancijos, žmonių būsenos ir nuotaikos, kurios atsispindi pjesėje, labai panašios į tas, kurios visuomenėje vyrauja šiandien,“ – teigia A.Giniotis.
Pasitelkę teatro teatre principą, spektaklio kūrėjai bando pažvelgti ir į paties teatro problemas. „Šis spektaklis iš aktorių reikalauja labai atviro, drąsaus, kartais autoironiško žvilgsnio į pačius save. Iš esmės šio spektaklio centras – aštrus kirtingų pozicijų susidūrimas.“ – sako režisieriaus asistentė Ieva Stundžytė, jaunosios Keistuolių teatro kartos ir „Atviro rato“ aktorė, spektaklyje kurianti Sonios vaidmenį.
Be trijų kartų keistuolių teatro aktorių, kurti „Vasarotojus“ pakviestas ir nemažas būrys kitų teatrų aktorių: Dainius Gavenonis, Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė, Darius Meškauskas, Rasa Samuolytė, Ainis Storpištis, Tomas Žaibus.
„Vasarotojai“ siekia gvildenti rimtas žmonių ir visuomenės santykių problemas, tačiau spektaklyje lieka vietos ir ironijai, ypač autoironijai. Juk gebėjimas su šypsena pažvelgti į save ir situaciją – vienas išskirtinių Keistuolių teatro bruožų.
