Negaliu Urte nesigėrėti. Ji žavinga, linksma, be abejo, artistiška, o dar ir darbšti bei atkakli. Tokį pasiutusį studijų ritmą, kai gimtuosius namus Šlapaberžėje matai vos parą per mėnesį, o paskaitos ir užsiėmimai akademijoje tęsiasi nuo 9 val. ryto iki 22 val. vakaro, ištvertų tikrai ne kiekvienas. Bet numojusi ranka į nuovargį Urtė šypsosi ir džiaugiasi būdama ten, kur yra, nes niekur kitur ši mergina būti ir nenorėtų.
„Rinkos aikštės“ skaitytojus Urtė svetingai pakviečia į aktorystės bei teatro užkulisius. Ji atvirai pasakoja, ką reiškia studijuoti vaidybą, mokytis iš pripažintų Lietuvos teatro aktorių ir, žinoma, ar pripratus prie spektakliuose išgyvenamų stiprių dramų bei jausmų lūžių tikrasis gyvenimas kartkartėmis nepadvelkia nuoboduliu bei pilkuma.
– Urte, grįžai atostogų į gimtąjį kraštą ir tėvų namus Šlapaberžėje. Ar įpratus prie, kiek žinau, labai įtempto studijų grafiko ir spartaus sostinės ritmo neatrodo, kad dabar gyvenimas, regis, tiesiog sustojo?
– Tikrai nesustojo. Bet labai gera grįžti į kaimą ir atitolti nuo miesto šurmulio, pabūti namie, susisukti į antklodę ir ramiai gerti arbatą. Dabar galiu truputį atsipalaiduoti ir pasimėgauti artimųjų draugija, nes tėvus matau itin retai. Grįžtu kartą per mėnesį, daugiausia pabūnu namie vieną parą ir vėl grįžtu į Vilnių. Taigi dabar labai gerai, kai mama valgyt padaro, tėtis apšokinėja, visur nuveža (šypsosi).
Vis tik atostogoms gavome labai daug namų darbų. Reikia perskaityti apie 15 pjesių ir F.Dostojevskio romanus. Tad toliau gyvenu savo studijų grafiku, kad tik nepamesčiau to tempo, toliau galvoju, kokius vaidmenis kursiu ir kaip reikės su savimi dirbti.
– Pasikalbėkime apie romantiškąją specialybę, kurią pasirinkai – vaidybą. Turbūt nuo mažumės visur ieškodavai scenos, kad galėtum ką nors padeklamuoti, padainuoti ar pašokti?
– Buvo, buvo, tikrai (nusijuokia). Nuo trejų metų mama mane atvedė ant scenos. Tada turėjau dainuoti. Labai bijojau ir išsigandusi pabėgau. Tokia buvo mano kelio pradžia: pradedant skaitovų konkursais ir baigiant televizijos projektu „Chorų karai“ – dalyvavau visur, kur galėjau.
– Aktorystė – rizikinga profesija. Tik patys geriausi ir labiausiai išsiskiriantys tampa populiarūs bei uždirba daug pinigų. Ilgai dvejojai: stoti į vaidybą ar vis tik pasirinkti „saugesnį“ profesijos variantą?
– Nežinau, ką daugiau galėjau pasirinkti, jei ne aktorinį. Dešimtoje klasėje buvau užsispyrusi, kad noriu stoti tik į aktorinį ir niekur kitur, bet paskui atsitiko taip, kad vieno konkurso nebelaimėjau, antro irgi, tad pradėjau galvoti, jog studijuoti vaidybą man bus per sunku, nepajėgsiu. O ir mama vis sakydavo: „Tu dar gerai pagalvok, ar tikrai to nori.“ Bijojau, bet nusprendžiau, kad dabar tiesiog mokysiuosi mokykloje ir bus, kaip bus.
Dvyliktoje klasėje, antrame pusmetyje, pradėjau ruoštis stojamiesiems į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Mokiausi eilėraščius, pasakėčias. Ėjau tiksliai nežinodama, ko reikės, kas bus vertinimo komisijoje. Tiesiog ėjau ir patekau!
Neturėjau nieko kito, ką galėčiau pasirinkti. Kai pildžiau paraišką, kur noriu stoti, vaidyba buvo mano vienintelis pasirinkimas. Labai rizikavau, bet ir labai norėjau. Gal tai man ir padėjo? Lietuvos muzikos ir teatro akademija tuo metu man buvo aukščiausia siekiamybė. Nežinau, ką dėstytojai manyje pamatė. Tos atrankos klaikios! Nė nenoriu jų prisiminti (nusijuokia).
– Kodėl klaikios? Kas ten vyksta?
– Jos labai sunkios ir vyksta trimis etapais. Pirmame etape rodai visus savo talentus: dainuoji, deklamuoji, šoki, groji. Daugelis pirmą etapą pereina. Antrame etape reikėjo rodyti etiudus (etiudas – improvizacinis pratimas aktoriaus meistriškumui ugdyti), o aš tada visai nežinojau, kas jie yra.
Genovaitė Šaučiūnienė man padėjo pasiruošti. Taigi rodžiau tokią mergaitę, bet paskui režisieriai man liepė vaidinti raganą. Vaidinau ir man pasakė: „Tu susiimk – nueik ir pagalvok.“ Nulėkiau į kampą ir pradėjau verkti. Režisierė mane pasikvietė ir sako: „Arba tu susiimk, arba nepereisi šito etapo. Mums reikia tavęs jautrios.“ O aš tokia padraika ir pamaniau, kad tai padės, bet, pasirodo, reikėjo ašarų.
Vis tik atostogoms gavome labai daug namų darbų. Reikia perskaityti apie 15 pjesių ir F.Dostojevskio romanus. Tad toliau gyvenu savo studijų grafiku, kad tik nepamesčiau to tempo, toliau galvoju, kokius vaidmenis kursiu ir kaip reikės su savimi dirbti.
Taigi man liepė verkti – tiesiog žiūrėti į akis ir verkti. Žiūriu į akis ir negaliu pravirkti, bet galiausiai ašaros pačios prapliupo riedėti upeliais. Gal iš tos nevilties? Nežinau. O trečiame etape reikėjo atlikti komandinius etiudus. Teko vaidinti net nėščią moterį kalėjime.
– Ne meno žmonės aktorystės bei kitų meno šakų dažnai mato tik blizgiąją pusę, bet virtuvė greičiausiai kiek kitokia. Papasakok, ko mokosi aktoriai ir kaip atrodo tavo įprasta diena akademijoje?
– Moko visko. Man atrodo, kad aktorius yra tas žmogus, kuris turi pažinoti visas profesijas, nes nežinia, koks vaidmuo tau atiteks. Gal nuskambės labai savimeiliškai, bet man atrodo, kad vaidybos studentas būtent todėl ir subręsta truputį anksčiau už kitų specialybių bendraamžius, nes jis per savo vaidinamus personažus turi galimybę pažinti įvairių žmonių gyvenimus. Aktoriui tenka labai daug išgyventi, pergyventi ir tada tai parodyti kitam žmogui.
O dienotvarkė akademijoje prasideda nuo 9 val. ryto arba gal net ir nuo 7 ar 8 val., jei eini repetuoti, bet paskaitos prasideda nuo 9 val. ir tęsiasi iki pat 22 val. Tada ateina budėtoja ir pasako, kad jos darbo laikas baigėsi, todėl turime palikti akademiją. Taip beveik kiekvieną vakarą. Tada mes einame į lauką ir dėstytojai sako, kad dar 5 min. pakalbėsime lauke. Tos 5 min. užsitęsia iki 20 min. ir namo grįžti kokią 23 val. Tuo diena nesibaigia. Dar reikia pasimokyti teorinėms paskaitoms, kažką perskaityti. Labai ilga diena būna.
– Meno šakų dėstytojai, ko gero, būna ypatingos, galbūt net kiek sudėtingos asmenybės, leidžiančios sau pademonstruoti savo charakterį. Ar iš tiesų ir kaip sekasi sutarti?
– Iš tikrųjų taip ir yra, bet mūsų dėstytojai super geri, atlaidūs, net patys sako, kad jie mums per geri (šypteli). Trys pagrindiniai mūsų dėstytojai yra Aidas Giniotis, Eglė Gabrėnaitė ir Ieva Stundžytė.
Nėra taip, kad bijotum dėstytojo, nes jis tave įžeis ar panašiai.
Aidas Giniotis – labai šiltas žmogus. Eglė Gabrėnaitė yra lobis ir kažkas nerealaus. Jei tau asmeniniame gyvenime kažkas blogai, visada gali jai paskambinti ir ji su tavimi susitiks. Ši dėstytoja labai atsidavusi. Matyti, kad ji tiesiog verda visame tame. O dėstytoja Ieva Stundžytė yra tas žmogus, kurio aš šiek tiek prisibijau, bet tik todėl, kad labai vertinu. Manau, tai labai kūrybingas ir labai stiprus žmogus bei režisierius. Jaučiu jai didelę pagarbą, todėl tas bendravimas šiek tiek dalykiškas, bet tai pliusas.
– Ar pajutai, kad mokslai Muzikos ir teatro akademijoje tave būtų pakeitę?
– Pakeitė labai. Mes su bendramoksliais netgi atlikome apklausą, kiek kas pasikeitė per metus. Turėjai pasirinkti nulį, 50 ar 100 proc. Daugelis sakė pasikeitę 50 proc., bet buvo ir tokių, kurie jautėsi pasikeitę 100 proc.
Aš buvau tokia gerai išauklėta mergaitė, kuri gyveno savo iliuzijų pasaulyje. Dar ir dabar taip yra.
Reikia mokytis save dar labiau paleisti, leisti sau atrasti ir būti kitokiai nei esu. Taip, geras auklėjimas, manieros yra labai svarbu, bet kartais reikia tai palikti pašonėje. Reikia nebijoti, kaip mes sakome, mestis į tai, ką vaidini.
Gal nuskambės labai savimeiliškai, bet man atrodo, kad vaidybos studentas būtent todėl ir subręsta truputį anksčiau už kitų specialybių bendraamžius, nes jis per savo vaidinamus personažus turi galimybę pažinti įvairių žmonių gyvenimus.
– O scenos baimė? Jauti ją?
– Visada jaučiu. Vienuoliktoje klasėje rašiau projektą apie scenos baimę. Žymių žmonių klausinėjau, ar jie jaučia baimę. Visi, net ir daug metų prabuvę scenoje, atskleidė vis dar jaučiantys tą baimę. Man atrodo, kad jausti baimę normalu, nes be jos greičiausiai daug kas ir nepavyktų.
– Urte, tave skaitytojams pristačiau ir kaip Keistuolių teatro debiutantę. Kokia tavo veikla šiame teatre ir ką tau reiškia ten būti?
– Mane pakvietė į Keistuolių teatrą vaidinti valandos trukmės spektaklyje vaikams „Bambeklis bajoras“. Čia atlieku kaimietės Adelės ir siuvėjos Austėjos vaidmenis. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad mane pakvietė. Maniau, greitai pasakys, jog manęs nebereikia, nes iš pat pradžių pasakė, jog aš turėsiu dubliuoti savo dėstytoją Ievą Stundžytę – kai ji negalės, turėsiu vaidinti aš. Rinkdavomės repetuoti ir Ieva man pasakė: „Tu negalvok, kad kai aš negalėsiu vaidinti, tai vaidinsi tu – tu eisi ir į premjerą.“ Kai reikėjo eiti į premjerą, galvojau, kažkas negerai, nes aš nebijojau ir bijojau dėl to, kad nebijojau! Nežinojau, kas su manimi vyksta. Bet vėliau jaučiausi labai gerai. Per gruodžio mėnesį buvo 15 spektaklių. Nuostabu vaidinti keistuoliuose – kartu su savo dėstytojais arba juos dubliuoti.
Tiesa, išėjo taip, kad gruodį aš suvaidinau daugiau kartų nei mano dėstytoja, kurią turėjau dubliuoti.
Mamai sakiau, jog išsipildė mano svajonė, nors niekada negalvojau, kad būsiu būtent šio režisieriaus ir šių aktorių apsuptyje. Man tai kažkas labai nerealaus. Tikiuosi, tai ne pirmas ir ne paskutinis vaidmuo, kurį atlieku keistuoliuose.
– Spektakliuose vaizduojami gyvenimo lūžiai, dramos. Ten daug emocijų. Ar po to įprastas gyvenimas neatrodo… nuobodus?
– Įsikūnydami į personažus aktoriai išgyvena labai daug. Yra daug personažų, kurių gyvenimo gyventi tikrai nenorėtum. Greičiausiai netgi norisi apskritai pailsėti nuo tų vaidmenų, pabūti su savimi tokiu, koks esi. Yra nemažai pavyzdžių, kai aktoriai taip įsigyvena į savo personažus, kad tiesiog nebejaučia ribų – pradeda gyventi personažo gyvenimą. Paskui tai priveda iki psichikos sutrikimų. Taigi būtina nuo vaidmenų pailsėti ir pabūti su savimi tokiu, koks esi.
– Ar pradėjus studijuoti vaidybą pavyksta spektaklius stebėti kaip žiūrovei, o ne analizuoti aktorių darbą?
– Labai sunku. Man atrodo, to net nebeįmanoma padaryti. Apskritai dabar bet kur einant: ar koncerto klausytis ar šiaip kažko žiūrėti, nuolatos vertini. Negali atsijungti ir pailsėti – vis žiūri: o kaip jis kuria tą personažą, kaip čia viskas susijungia? Visą laiką stebiu. Turbūt reikėtų būti labai labai pavargusiai, kad galėčiau stebėti tik kaip žiūrovė.
Reikia mokytis save dar labiau paleisti, leisti sau atrasti ir būti kitokiai nei esu. Taip, geras auklėjimas, manieros yra labai svarbu, bet kartais reikia tai palikti pašonėje. Reikia nebijoti, kaip mes sakome, mestis į tai, ką vaidini.
– Ar domina tave kinas?
– Kol kas ne. Teko pavaidinti prieš kamerą. Man buvo baisu, bet baisu po filmavimo. Sako: „Viskas, baigiam filmuoti.“ Ir nuo tos akimirkos tu vėl būni Urtė, o ne tas personažas. Pasidaro baisu, kad viskas taip staiga nukirsta. Po spektaklio teatre tu dar ilgai vaikštai su savo vaidmeniu, galvoji, kaip galėjai jį atlikti geriau – vis dar būni tame personaže. O filmuojantis paspaudžiamas kameros mygtukas stop ir viskas išnyksta. Tad kol kas visai nenoriu į kiną.
– Jei iš tavo gyvenimo dingtų scena, dingtų aktorystė ir reikėtų dirbti buhaltere ar archyve su dokumentais?
– Prisiminiau, kai ketvirtoje klasėje atsisveikinant su pradine mokykla manęs paklausė, kuo aš noriu būti užaugusi, ir aš pareiškiau: „Buhalterė.“ Visa salė iš manęs juokėsi (šypteli prisiminusi). Tuo metu man labai patiko žaisti su popieriais, tvarkyti juos.
Dabar galvoju, jei nebūtų senos, aktorinio ir vaidybos, turbūt visų pirma labai užsidaryčiau nuo viso pasaulio, net nuo pačių artimiausių, nes nežinočiau, ką toliau daryti. Atrodo, kad be to tiesiog negaliu.
– Jei aktorės karjera klostysis sėkmingai, nebijai sužvaigždėti?
– (Nusijuokia) Šiaip čia yra labai baisus dalykas ir mums dėstytojai vis primena, kad mes negalime sužvaigždėti. Manau, turi būti labai daug pasiekęs, tikras profesionalas, daug ką mokėti, kad galėtum sau leisti sužvaigždėti ir save laikyti: „Aš esu aktorius, aš esu žvaigždė.“ Net mūsų dėstytoja Eglė Gabrėnaitė savęs aktore nelaiko. Ji sako: „Aš esu artistė.“
– Atrodai labai pozityvi ir energinga. Pirmiausia klausiu, ar tai nėra vaidyba?
– Kartais tikrai būna, kad tenka paslėpti savo jausmus ir emocijas, bet manau, jei pradėsi save labai skriausti ir leisti stipriai liūdėti, blogai jaustis, tai nelabai sau pagelbėsi. Nors tam, kad atrastum kuo įvairesnių vaidmenų, personažų, kad geriau juos atskleistum, reikia pabūti visokiam.
– Gal turi gyvenimo moto, kuris padeda pakelti nuotaiką?
– Man labai patinka baroko laikotarpio mintis, kad visada taip nebus arba kad egzistuoja nuolatinis gyvenimo ratas. Nuolat tenka patirti skaudžių nusivylimų ar labai džiaugtis ir jei tu dabar labai džiaugiesi, tai laukia ir liūdesys, o jei esi gilioje duobėje, tai tu iš jos pakilsi. Kaip ir Dalai Lama sako, jog negalima nei per daug juoktis, nei per daug verkti.
