Steampunk estetikos, distopijos elementų ir gyvai atliekamos roko muzikos sintezė jau spėjo sulaukti žiūrovų bei kritikų įvertinimo – didžiausiame Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams” roko fantasmagorija pelnė pagrindinį prizą.
Mistikos ir fantastikos elementų gausa išsiskirianti istorija, gimstanti iki šiol Lietuvoje nematytos scenografijos ir kostiumų fone, atskleidžia daugeliui neįprastą, tamsesnę ir emocijų kupiną Keistuolių teatro pusę. Mintimis apie kūrybinius ieškojimus bei atradimus sutiko pasidalinti „Edžio Agregato” kūrėjai – režisierius, muzikos ir libreto autorius Aidas Giniotis su aktoriais Ieva Stundžyte bei Dariumi Miniotu.
Nuo ko prasidėjo „Edžio Agregato” istorija, kas suteikė jai pirmąjį kūrybinį impulsą?
A.G.: „Edis Agregatas“ gimė iš dainų, pasakojančių apie žmogaus gyvenimą – jame yra nemažai asmeniškų, autobiografiškų detalių. Kilo daug apmąstymų, kaip žmogus šiais laikais atrodo ir kokį jį nori matyti visuomenė, kas slepiasi po mūsų herojų apvalkalais; kokius juos mėgsta kiti žmonės ir kokie jie būna iš tikrųjų. Iš to ir atsirado spektaklyje išryškėjanti šypsenos tema – dažnai žmonėms pritaikome klišes bei stereotipus, nebenorėdami matyti jų tikrųjų veidų pradedame dengtis vieni kitiems labiau priimtinais dalykais, taip prarasdami savo veidą ir netgi tikrąjį vidų.
D.M.: „Edį Agregatą“ galima laikyti savotiška šypsenėlės (angl. smiley) atsiradimo legenda. Pagal kieno pavidalą ji atsirado, kas galėjo būti jos prototipas? Galima pasitelkti ir tokią interpretaciją. Fantasmagorijos veiksmas vyksta postindustrinėje visuomenėje, kurioje prarasta šypsenos dovana ir žmonėms žūtbūt reikalingas simbolis, į kurį jie galėtų lygiuotis. Edis – gelbėtojas, kurio visi laukia, tačiau neaišku, ar jis iš tiesų egzistavo. Žmonės apie jį skaitė laikraščiuose, jo mitinę figūrą formavo medija, tačiau mes parodome tikrąjį tokios ikonos gyvenimą. Paaiškėja, kad iš tiesų Edžiui sekėsi toli gražu ne taip įspūdingai – jis toks pats žmogus, kaip ir visi kiti, tad mes paliekame žiūrovui pasirinkimą toliau tikėti ikonišku fasadu arba suvokti jį kaip žmogišką pavidalą su visomis žmogiškomis nesėkmėmis.
Kodėl šiai istorijai papasakoti pasirinkote Lietuvoje labai retą steampunk stilistiką?
A.G.: Pats steampunk yra išgalvotas stilius, suderinantis praeitų amžių atributus bei estetinius bruožus su įsivaizduojamais. Jį kuriant iš praeities pasiimama tai, kas labiausiai priimtina, ir bandoma sujungti su tuo, ką norėtume matyti. Tai labai artima „Edžio Agregato“ temai – mūsų visų susikuriamiems įsivaizduojamiems pasauliams ir siekiui įnorius paversti tikrove. Be to, pačioje istorijoje mes vengiame konkretumo, nėra apibrėžto laiko – veiksmas vyksta prieš ir po „n“ metų, nėra jokio aiškaus „šiandien“ ar „vakar“, o steampunk kaip tik ir yra stilius, neturintis laikmečio ribų. Ar tai praeitis, ar ateitis – ji atrodo ganėtinai vienodai.
Savo idėjos įgyvendinimui subūrėte, ko gero, muzikaliausią Keistuolių teatro pusę – beveik visus „Edžio Agregato“ aktorius žiūrovai įpratę matyti ne tik vaidinančius, bet ir muzikuojančius tiek teatre, tiek už jo ribų. Kuo kūrybinis procesas su jais buvo ypatingas ar skirtingas nuo jūsų ankstesnių darbų?
A.G.: Man tai buvo labai smagus procesas. Esame turėję projektų, kurie remiasi kažkieno kito kūryba, derindavome prie jos muziką ir dramaturgiją, o „Edžio“ pagrindu tapo dainos, kurių dalį esu parašęs seniai, dar devintame dešimtmetyje. „Edžio Agregato“ pavadinimą, ko gero, galima taikyti visai mūsų septynių žmonių grupei, nes visi jie labai atvirai ir kūrybiškai priėmė mano dainas, už ką esu kiekvienam labai dėkingas. Didelį malonumą man asmeniškai suteikė pats procesas, kai kiekvienas pasiūlydavo ir į spektaklį įnešdavo kažką savo. Kartais netgi jausdavausi keistai nevesdamas jų į konkretų rezultatą, o tiesiog kartu ieškodamas ir pasiduodamas visų fantazijoms. Net ir steampunk stilius nėra vieno mano sugalvotas – viskas spektaklyje gimė iš diskusijų. Kūrybinė grupė priėmė mano muziką ir bendromis jėgomis įvilkome ją į dabartinį pavidalą – tai mūsų visų bendro darbo vaisius.
I.S.: Išskyrus Darių Miniotą, mes visi kartu esame daug muzikavę tiek „Atvirame rate“, tiek Keistuolių teatro spektakliuose, todėl groti kartu galime užsimerkę – taip gerai vienas kitą jaučiame. Jaunesnės kartos atstovas Gabrielius (aktorius G. Zapalskis – past.) taip pat puikiai įsiliejo į komandą, nes yra labai jautrus muzikantas ir aktorius, o su Dariumi buvo itin įdomu kūrybine prasme – jis turi neįtikėtinai aukšto lygio muzikinį skonį, link kurio mus visus kilstelėjo.
A.G.: Su Dariumi esame pažįstami nuo akademijos laikų – kartu esame groję, koncertavę, parašę ne vieną libretą ir scenarijų. Man buvo labai smalsu, kaip jis susibendraus su kitos kartos žmonėmis, kurie yra mano mokiniai, ir džiaugiuosi, kad užsimezgė gražus ryšys. Tai reiškia, kad susirinko teisingi žmonės.
D.M.: „Edis Agregatas“ yra įvairių bei labai skirtingų kartų, įtakų, grojimo manierų lydinys. Aidas didelę dalį dainų buvo parašęs gerokai seniau ir reikia nulenkti galvą, kad jis nė vienam neprimetinėjo ir nerodė, kaip anksčiau yra jas įsivaizdavęs ar aranžavęs. Visa ko pradžia buvo improvizacinis periodas, kai visi stengėsi groti taip, kaip norėtų tas dainas girdėti. Skirtingos muzikinės įtakos, skoniai ir pomėgiai susiliejo į vieną bendrą ir netikėtą rezultatą, o svarbiausia, kad išvengėme pavojaus įsisprausti į žanro rėmus ar groti taip, kaip Aidui patiko vienais ar kitais metais. Spektaklio muzika yra nekvaila ir įdomi šiems laikams, tai nėra bukos dainos, kas retai pasitaiko net ir koncertinėse scenose.
Aidai, esate „Edžio Agregato“ kūrybinė šerdis ir širdis – režisierius, muzikos ir libreto autorius, pagrindinio vaidmens atlikėjas. Kuo jums asmeniškai ši roko fantasmagorija yra ypatinga?
A.G.: Visuomet rizikinga eiti vedamam ne patirties ar išankstinių nuostatų, o intuityvių dalykų, kylančių iš vidaus – daugiau iš širdies nei iš racionalaus proto. Tai ir buvo man svarbiausia bei įdomiausia – nuo pat pirmųjų peržiūrų ir premjeros dirbdami su spektakliu mes vis dar kažko ieškome, esame nuolatiniame procese. Šis procesas – nesibaigiantis ieškojimas, kuriame nėra galutinio taško. Tai man asmeniškai brangiausia kuriant „Edį Agregatą“.
Kaip į tokį neįprastą kūrybinį žingsnį reaguoja Keistuolių žiūrovai?
A.G.: Sunku vertinti vienareikšmiškai – gali būti žiūrovų, kuriems spektaklis labai patiks, gali būti ir visai priešingų reakcijų. Keistuolių žiūrovai visą laiką dažniausiai ateidavo pažiūrėti, ką sukursime naujo, kitaip ar savotiškai, „keistuoliškai“; manau, kad tokie ištikimi mūsų žiūrovai, jau matę daug spektaklių, turėtų gerai priimti „Edį“. Be abejonės, bus ir tokių, kuriems spektaklis pasirodys tiesiog per daug keistas, tačiau publika kuo toliau, tuo pozityviau žiūrį į šį reikalą.
D.M.: Būdamas spektaklio dalimi jaučiuosi taip, lyg mes septyniese valdytume sudėtingą mechanizmą kiekvienas atlikdamas savo funkciją ir tik tų paskirų veiksmų dėka mechanizmas veikia. Žiūrovas, esantis salėje, reaguoja ne į kiekvieno iš mūsų individualius veiksmus, bet į jų visų sumą. Kitaip, nei įprastuose spektakliuose, aktorius neturi tiesioginio kontakto su žiūrovu, negali matuoti, kiek suteikia jam emocijų ar valdyti žiūrovo reakcijos. Toji reakcija kyla jau spektaklio visumoje, kartais būna netikėta ir sunku suprasti, kas ją iššaukė – rodos, asmeniškai nieko neįtakojau, o žiūrovai džiaugiasi arba liūdi. Ko gero, tai nutinka dėl to, kad visi septyni scenoje padarome kažką, kas leidžia simboliams susidėlioti tam tikra tvarka, sukeliančia stiprią emocinę reakciją. Teko po spektaklio girdėti, kad žmonės stipriai susimąstė ar netgi verkė.
I.S.: Pastebėjome tendenciją, kad ypatingai skiriasi žiūrovų reakcija sostinėje ir kituose Lietuvos miestuose. Kitas įdomus pastebėjimas – šį spektaklį geriausiai priima ir jis labiausiai liečia arba labai jauną žmogų iki 20 metų, arba jau vyresnius, keturiasdešimtmečius ar penkiasdešimtmečius. Kartais susirenka žiūrovai, kuriems gerokai virš šešiasdešimt, ir net mums patiems baisu – atrodo, užgrosim, o jie pakils ir išeis, bet būtent tie žiūrovai mus priima šilčiausiai. Galbūt taip yra dėl to, kad jiems „Edžio Agregato“ tema labai aktuali – juk tai visa žmogaus gyvenimo istorija, o tokie žiūrovai didelę dalį jos yra pergyvenę, su ja susitapatina. Tuo tarpu mano pačios karta, trisdešimtmečiai, tarsi tikisi iš Keistuolių kažko naujo, bet tuo pačiu – ir labai tradicinio.
D.M.: Nuo sostinės nutolusių miestų publika „Edį Agregatą“ priima emocingiau ir atviriau. Vilniuje žiūrovai turi gerokai platesnį ir įvairesnį pasirinkimą, yra visko matę ir nėra įpratę reaguoti atvirai, slepia emocijas, stengiasi mįsles triuškinti intelektu. Šiame spektaklyje bandydamas klausimus spręsti racionaliai atsiduri aklavietėje; jei žmogus neleidžia sau atsiverti ir priimti spektaklio emocijų, susiduria su galvosūkiu, kurį tenka ilgai bei nuobodžiai spręsti. Tuo tarpu išvykę iš sostinės pastebime, jog žmonės neturi tokio komplekso ir nebijo reaguoti, nepaisydami amžiaus mojuoja rankomis lyg per roko koncertą. Septyniasdešimtmetės elgiasi tarsi Vudstoke – laimi žiūrovas, ateinantis atvira siela be baimių ir susikaustymo.
A.G.: Išankstinės nuostatos einant į šį spektaklį nepadės. Čia turi ateiti pasiryžęs priimti viską – tai ir muzika, ir dainos, gausybė prasminių daugtaškių, kuriuos turi stebėti atsipūtęs ir atsivėręs. Reikia neieškoti įprastinės logikos, o tiesiog atsiduoti ir įsileisti spektaklio emocijas į save.
I.S.: Bendrai kalbant apie Lietuvos teatro kontekstą yra labai lengva pasakyti, koks teatras yra koks – Jaunimo teatras yra vienoks, Mažasis teatras – kitoks, Keistuoliai – dar kitokie. Dabar yra patogiau gyventi darant tai, ką esi įpratęs daryti, kuomet žinai, dėl ko visa tai darai; atėjęs žiūrovas irgi puikiai suvokia, kur ir dėl ko atėjo – tada viskas labai paprasta. Visgi teatras prieina tokią ribą, kai turi žengti iš savo saugumo zonos, o kūrėjas turi pats leisti sau kurti – daryti ne tai, ko iš jo tikimasi, o tai, ko jis pats nori, kas jam skauda. „Edis Agregatas“ yra to pavyzdys. Natūralu, kad visi mūsų kūrybiniai ieškojimai, grįsti intuicija bei dvasiniais dalykais, reikalauja žiūrovo atvirumo, savaime suprantama, kad tai iš pradžių nėra patogu, nuolat kinta ir negali greitai virsti aiškiu rezultatyviu produktu. Šiuolaikiniame Lietuvos teatre žiūrovą labiausiai šokiruoja nebe nuogas kūnas, ne keiksmažodžiai, ne kontraversijos scenoje, o atvirumas. Kada jis mato, kad aktoriui kažkas virpa, ištrykšta ašara, žiūrovas slepiasi – jam tai pernelyg sunku ir nepatogu. Esu girdėjusi komentarą: „Mes užaugome su „Geltonų plytų keliu“, Keistuolių teatre viskas turėtų būti šviesu ir gražu“ – visuomenės atsipindžio šiame teatre tokie žmonės nenori matyti, o socialinių skaudulių pažiūrėti eina į kitus teatrus. Mes nepataikaujame publikai: labai džiaugiamės, kad jie ateina, tačiau jiems išėjus mes tikrai suprasime. Žiūrovas turi pasirinkimą likti arba išeiti lygiai taip pat, kaip ir mes turime pasirinkimą kurti tai, ką jaučiame. Kita vertus, norisi naujais kūrybiniais ieškojimais pritraukti ir netradicinį Keistuolių žiūrovą.
A.G.: Gali būti, kad fantasmagorija kaip tik patiks netradiciniam Keistuolių žiūrovui – tam, kuris dėl vienokių ar kitokių nuostatų iki šiol čia nėjo. Žmonės visą laiką labai savitai įsivaizduoja Keistuolių teatrą.
I.S.: Daugelis įpratę manyti, jog Keistuolių teatro tradicinis spektaklis yra muzikalus arba muzikinis, skirtas visai šeimai; net jei kalbama apie socialines problemas, jos pateikiamos su žaidybiniais elementais ir dideliu viltingumu. Tai – spektakliai, neatsiejami nuo tam tikrų teatro veidų, tokių kaip A. Giniotis, I. Balsytė, D. Auželis ir kiti. Visgi pasikeitus aktorių kartoms pakito tradicinio Keistuolių teatro spektaklio sąvoka, ir nors viską radikaliai apversti iš pagrindų niekada neįmanoma, įsiliejant vis naujiems veidams pokyčiai palengva vyksta. Tiek „Edis Agregatas“, tiek kita šio sezono premjera – Gildo Aleksos „Heraklis“ – nėra tradiciniai Keistuolių spektakliai, bet ilgainiui jie gali tapti mūsų pozicija.
