Čia visi susirinkę ne dėl to, kad norėtų, o dėl to, kad mirtis surinko visus ir įdavė po šaukštą gedulingai sriubai. Čia reikia kažką pasakyti, bet pasakyti nėra ką, todėl sakoma kažkas, kad būtų užglaistyta tyla. Čia valandą gali būti valomi batai, valandą lyginami ir lankstomi balti mirusiojo marškiniai. Čia sėdima ant suoliuko valandą, paskui valandą – prie stalo. Bet viskas taip iki kaulų smelkiasi, taip į kūną ir protą imasi, kad ilgainiui pradedi beveik bijoti bet kokio veiksmo, nes neveiksme yra ką veikti žiūrovo minčiai.
Čia viskas kitaip, nei esame įpratę: visus spektaklio svarmenis įdavus aktoriams, leidžiama jiems kiloti tiek, kiek įmanu iškelti, kai nepadeda niekas, kai vaidyba – vienintelis įrankis. Todėl jei norite pajusti aktorystės grožį, pamatyti aktoriaus dilgčiojimą, eikite. Ir neikite, jei tikitės, kad įvyks kas nors daugiau, nei bus palaidotas žmogus, kurio nė nepamatysite. Gal tik stalą padengs, gal tik lelijas įneš, gal tik šaukštas į dubens dugną atsimuš. Bet gali būti, kad čia įvyksite patys sau. Ir tai ne spekuliacija, tai – veikiau norma, kai scenoje – K. Lupos logika, fizika ir psichologija.
