Pastaruoju metu choreografas blaškosi taip įvairių Lietuvos miestų.
– Aš esu klajojantis aktorius. Tai – jau niekam ne paslaptis ir jokia naujiena. Kadangi nepriklausomai dirbu keliuose teatruose, tad tenka daug važinėti. O dabar važinėju dar daugiau, nes didžią laiko dalį praleidžiu Klaipėdoje. Šiuo metu Klaipėdos muzikiniame teatre kuriu choreografiją miuziklui „Boni ir Klaidas“.
– Klaipėdoje spektaklį statote jau ne pirmą kartą?
– Su režisiere Rūta Bunikyte darbuojuosi antrą kartą. Tai čia mano kaip ir toks antras dublis. Pats pirmas kartas Klaipėdos muzikiniame teatre buvo su I. Kalmano operete „Misteris X“. Tada šauniai „susidirbom“, labai džiaugiuosi, kad vėl esu čia. Klaipėdos muzikiniame teatre manęs laukia labai įdomus kolektyvas, labai įdomūs žmonės, solistai, labai įdomu dirbti su choru (juokiasi). Bet iš tikrųjų patinka! Tai – nemažas iššūkis, tiek turbūt ir chorui dirbti su manim, tiek ir man pačiam pareikalauti iš savęs jėgų, kantrybės, pastangų įtikinti judėti. Judėjimas scenoje nėra toks paprastas dalykas. Kai muzika groja viena, tekstas dainuojamas visai apie kitką, kojos trypia dar kitaip – čia reikia geros galvos, kad viskas susikoordinuotų. Visiems čia iššūkis. Dažnai artistai sako, kad nepatogu, negalim, bet aš sakau, kad galit, nenuvertinkit savęs. Įtikinu pabandyti, ir pasirodo – tikrai gali. Naujam miuzikle „Boni ir Klaidas“ nebus tiek daug matomos choreografijos – daugiau bus matomi mizancenavimas, judesio akcentai muzikoje. Tai štai, ką dabar veikia Gytis Ivanauskas (juokiasi).
– Ar miuzikle pasakojama Boni ir Klaido istorija asmeniškai Jums kuo nors įdomi, patraukli?
Pagrindinis mano variklis kūryboje yra muzika. Kuriant tiek savo, tiek kitų spektaklius – mano inspiracija yra muzika. Muzika aš vadinu visus garsus, net šurmulį kavinėje. O miuziklo „Boni ir Klaidas“ muzika yra tiesiog nuostabi – ten tiek daug dalykų! Ji gana rami ir paprasta, labai gražiai išrutuliotos visos meilės temos ir tas mane intuityviai „kabina“. „Užkabina“ nata ir viskas. Šiandien repetavom duetinę sceną, kur iš pirmų akordų man jau aišku, ką su ta scena daryt. Pati istorija žinoma labai seniai. Labai graži, o kartu ir graudi istorija. Bet man pirmiausia vis tiek yra muzika.
– Kurdamas miuziklo „Boni ir Klaidas“ choreografiją dirbate su žinomais atlikėjais – Jeronimu Miliumi, Vaidu Baumila. Ar įdomu dirbti? Ar Jūs esate tiek gerai pažįstami, kad darbas vyksta lengvai?
Nei Jeronimo, nei Vaido kaip nuluptų nežinau. Su Vaidu dirbau visai neseniai miuzikle „Jūratė ir Kastytis“, Jeronimą pažįstu dar iš anksčiau. Bet iš tiesų kiekvienas vaidmuo reikalauja naujų dalykų, pastangų. Man labai įdomu stebėti žmones, kaip jie gali keistis. Neužtenka tik sudainuot, sugrot gražiai. Tarkim, man labai įdomu stebėti, koks Vaidas Baumila yra Kastytis ir koks jis bus Klaidas. Ne vien balso atžvilgiu. Gal įdomiau stebėti, kaip žmogus elgiasi scenoje, kaip manipuliuoja kitais. Be abejo, dirbti įdomu!
– Esate dar ir aktorius. O dabar koncentruojatės į choreografo darbą?
– Gal ne visai taip. Mane pasamdė šiam darbui ir jis man labai įdomus. Aš iš tiesų esu labai lankstus. Suprantu ir atskiriu, kada esu aktorius, šokėjas, kada – choreografas. Mano veiklos spektras labai platus, bet aš džiaugiuosi, kad turiu galimybę viską suderinti. Ir net kartais, būdamas choreografo pozicijoje, galiu duoti atlikėjams ir pastabų iš savo aktoriaus patirties.
– Žiūrovus džiuginate ir savo kurtais spektakliais. Esate įkūręs ir Gyčio Ivanausko šokio teatrą.
– Savo teatrui dabar nieko nekuriu. Finansavimo mechanizmas nėra paprastas, o Kultūros taryba Gyčio Ivanausko teatrą ignoruoja. Man atrodo, kad toks teatras jiems apskritai nebeegzistuoja. Man tai – skaudi tema. Be Kultūros ministerijos paramos nė viena nevyriausybinė organizacija ar viešoji įstaiga išgyventi negali.
– Bet nepasiduodate?
– Aišku – nepasiduodu. Niekada gyvenime. Aš kankinsiu juos ilgai ir skaudžiai (juokiasi). Aš nežinau, ar netinkami projektai ar kokios kitos priežastys. Bet vis tiek juos rašysiu.
– Darbas ir hobis yra tas pats?
Darbas visą laiką buvo prioritetas numeris vienas. Dėl jo dažnai, kartais net ir skaudžiai nukenčia ir kiti dalykai, asmeniniai – draugų, artimųjų prasme. Žiauru sakyt, bet netgi kažkokioje kritinėje situacijoje, pavyzdžiui, miršta kas nors, tai aš pirmiausia suvaidinsiu spektaklį, o paskui eisiu į laidotuves.
– Jūsų gyvenimo aistra ir variklis visada bus teatras?
– Aš myliu be proto savo mamą ir draugus. Bet aš tikriausiai nemylėsiu jų taip, kad myliu teatrą. Tai yra, turbūt, baisu, bet nežinau... Taip yra, aš taip gyvenu.
– Lyg ir nebetenka prasmės klausimas – jei ne teatras, kas būtų jūsų gyvenime?..
– Būtų grabo lenta. Arba šokiai iki ryto. Manau, kad mirsiu diskotekoje arba ant scenos. Dar mėgstu gaminti. Bet iš tiesų tai darau, nes tokia forma aš lyg ir atsiprašau savo draugų, primenu, kad jie man brangūs. Pasikviečiu juos į svečius, pagaminu jiems ką nors ypatinga. Tarsi sakydamas, kad jų nepamiršau.
– Bet maistą gaminti juk reikia mokėti, reikia lavintis, skaityti kulinarines knygas?
– Aš esu improvizatorius ir scenoje, ir virtuvėje. Dažniausiai man sekasi.
Miuziklo „Boni ir Klaidas“ premjera – balandžio 15 ir 16 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
