Karolis Maiskis ir Samanta Pinaitytė jauniesiems žiūrovams kuria linksmą ir įkvepiantį pasakojimą apie draugystę, magiškus nuotykius bei dažno vaiko gyvenimą lydinčią, įvairių nesutarimų su tėvais iššaukiančią netvarką.
Likus vos daugiau nei savaitei iki premjeros režisieriai dalinosi savo mintimis apie „Bilduką“.
– Gal galite pasidalinti kaip kilo šio spektaklio idėja?
S.Pinaitytė. Viskas prasidėjo gana seniai, prieš penkerius metus, nuo pirmo mūsų spektaklio-socialinio projekto vaikams „Dantenija“. Tuo metu abu dirbome „Taško“ teatre, Karolis parašė pjesę ir ją statėme kartu su sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos viltis“ teatro trupe „Drugelis“. Pamenu, kad mums tuo metu buvo labai svarbu, jog medžiaga būtų aktuali, pasirinkome dantų priežiūrą ir spektaklis iki šiol rodomas bei turi savo žiūrovą. Esame šeimyninis kūrybinis duetas, tad apie darbą kalbamės ir namie, natūralu, jog ėmėme svarstyti, kokios dar temos būtų tokios aktualios, universalios visoms šeimoms – taip priėjome prie idėjos kalbėti apie netvarką. Mūsų vidiniai pasvarstymai ir idėjos gavo progą materializuotis, kai vieno susirinkimo metu teatre buvo iškeltas klausimas apie spektaklio vaikams kūrimo galimybę. Pasisiūlėme jį kurti.
K.Maiskis. Patys mėgstame vaikščioti į vaikiškus spektaklius, juos labai įdomu žiūrėti, juose yra tam tikros specifinės magijos, bet dažnai jie kalba apie labai aukštas moralines temas, kartais per sudėtingas vaikams. O kartais atrodo, kad spektaklis labiau orientuotas į tėvus, ne vaikus. Arba pernelyg sutelktas į efekto, įspūdžio sukėlimą. Labai norime sukurti spektaklį-aukso vidurį, kuris paprastai ir suprantamai kalbėtų apie tai, kas vienaip ar kitaip paliečia visus vaikus, yra dalis jų kasdienybės.
S.Pinaitytė. Su netvarka susiduria visi – ir suaugę, ir vaikai. Šeimose dėl jos kyla nemažai nesutarimų. Tikimės, kad „Bildukas“ kalbės apie įvairius netvarkos aspektus – kada ji reikalinga, kada nereikalinga ir kaip smagu kartais susitvarkyti. Kaip gali būti smagu tvarkytis. Kartais netvarka gali būti inspiracijos šaltinis, o kartais visiškai nereikalinga, pečius slegianti našta.
– Bendrais bruožais – kokia „Bilduko“ istorija?
K.Maiskis. Labai seniai, prieš 36 metus, gyveno mažas berniukas, kuris labai nemėgo tvarkytis. Jis susipyko su mama ir pabėgęs iš namų apsigyveno gatvėje, ten jį ištiko liūdna lemtis ir taip atsirado Bildukas Tukas. Klaidžiojantis gatvėmis ir nerandantis ramybės Bildukas susitinka su labai netvarkingu berniuku, kuris dėl netvarkos taip pat turi didžiulį konfliktą su savo tėvais. Jie abu susibičiuliauja, mėgaujasi netvarka, bet galiausiai supranta, kad net jei kartais labai smagi, ta netvarka juos stabdo, laiko vietoje. Taigi, jie nutaria susitvarkyti.
– Sakoma, chaosas reiškia kūrybišką sielą?
S.Pinaitytė. Tiesą sakant, net pjesės tekste turime vietą, kur kalbame apie tai, kad chaotiška aplinka gali būti labai pozityvi. Yra scena, kuomet Bildukas Tukas ir jo naujasis draugas iškeliauja į kosmosą, o Bildukas pasakoja, kaip visiškai viskas atsirado iš chaoso.
K.Maiskis. Naktinis dangus yra geras pavyzdys – žvaigždžių tiek daug ir jos atrodo išsibarstę be jokios tvarkos, bet žmonės rado būdą pastebėti dėsningumus, sužymėjo žvaigždynus, išskyrė planetas ir kitus dangaus kūnus.
S.Pinaitytė. Darėme spektaklio peržiūrą Vaikų teatro studijos auklėtiniams ir viena mergaitė labai gerai apibendrino: „Viskas labai aišku ir paprasta: gali žaisti, tuomet fantazuoji kelias valandas, o po to susitvarkai.“
Abu jau ne vienerius metus dirbate su vaikais tiek teatre, tiek už jo ribų. Kaip savo patirtį panaudojote kurdami spektaklį?
S.Pinaitytė. Kaip ir minėjau, jau rodėme spektaklį Vaikų teatro studijos auklėtiniams, klausėme jų nuomonės. Be to, ir spektaklio kūrimo eigoje esame jiems rodę kai kurias ištraukas, žiūrėjome, kaip jos veikia, kaip į jas reaguoja vaikai. Scenoje du aktoriai, daug Bilduko monologų, jo interakcijų su žiūrovais, buvo įdomu, kaip aktoriui Vaidui Jočiui sekasi. Nuo pat pirmo karto, kai vaikai pamatė Vaidą vaidmenyje, jie buvo pakerėti. Su kiekvienu žiūrovu kalbėjomės atskirai, klausėme, kas patiko, įsiminė, kas atrodė aktualu, aišku, sulaukėme net ir įvairių pasiūlymų.
-
Tadas Černiauskas ėmėsi kūrybinio iššūkio – Klaipėdoje kuria „Sugrįžimo“ scenografiją
-
Klaipėdoje gimstantis Nauberto Jasinsko „Sugrįžimas“: kelias į savęs ir kitų priėmimą
-
„Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose triumfavęs spektaklis sceną sostinėje užlies vandeniu
-
Roberto Bolano „Sugrįžimas“ atgims Klaipėdos dramos teatro scenoje
K.Maiskis. Ne mėginant įsivaizduoti, kas patinka vaikams, o paklausus jų pačių labai gerai pasimato, ar teisinga kryptimi einame. Noriu pridurti, kad klausdami vaikų nuomonės ne siekiame jiems pataikauti, bet tikrinamės, ar spektaklis bus paveikus, jiems suprantamas. Mums labai pasisekė, kad dirbame su vaikais. Paprastai artėjant premjerai labai norisi pasibandyti su žiūrovais – mes turėjome puikią progą tą padaryti.
– Bilduko vaidmenį kuria Vaidas Jočys – kaip pasirinkote būtent šį aktorių?
S.Pinaitytė. Iš tiesų tai toks atvejis, kai vaidmuo buvo rašomas konkrečiam aktoriui. Tik pradėję su Karoliu labai abstrakčiai svarstyti apie spektaklio vaikams galimybę, juokavome, kad Vaidas galėtų būti koks nors bildukas, kaip tai gerai atrodytų. Aktoriaus asmenybė tikrai davė pulsą šiam vaidmeniui.
K.Maiskis. Vaidas yra išskirtinis aktorius, labai atsidavęs savo profesijai, teatrui, labai įvairiapusiškas, gerai jaučiantis publiką, turintis teisingo, neperdėto įtaigumo. Jo tokia siela – ne tik aktorius, bet ir artistas.
S.Pinaitytė. Jo porininkas spektaklyje bus Jaunimo teatro aktorius Osvaldas Tokarevas, jis kurs Berniuko vaidmenį. Taigi scenoje susitiks labai skirtingų mokyklų aktoriai, jų duetas bus tikrai įdomus.
– Imdamiesi netvarkos temos, rodos, į ją pažiūrėjote gana plačiai – pats spektaklio pasaulis kuriamas labai tvariais principais?
K.Maiskis. Scenografas Rytis Veverskis „Bilduko“ erdvę kuria iš nurašytų senų spektaklių scenografijos elementų, rekvizito – visi tie niekam nebereikalingi daiktai tiesiog guli ir laukia išmetimo. Džiaugiamės galėję jiems suteikti naują gyvenimą.
S.Pinaitytė. Mums labai rūpi tvarumas, jau esame darę kelis projektus ta tema. Žiūrint kiek giliau į asmeninę istoriją, mudviejų teatrinė kelionė prasidėjo nevyriausybiniame sektoriuje, būtent ten ir išmokome didelio taupumo, gerai pagalvoti prieš kažką naudodami, ieškoti būdų pernaudoti. Kurdami „Bilduką“ dirbame labai glaudžioje savų žmonių komandoje, tai, kad visos mums reikalingos priemonės yra čia pat, pačiame teatre, rodos, tik prisidėjo prie darbo sklandumo. Be to, labai daug sužinojome apie patį teatrą: peržiūrinėjome senus kostiumus – tai teletabio kepurę randam, tai dar kokį įdomų dalyką – pasidaro smalsu, klausiam kolegų, kas čia per spektaklis buvo.
– Klaipėdos dramos teatre dažnai dirbama su atvykstančiais kūrėjais, „Bilduko“ atveju spektaklio kūrybinė komanda – vien šio teatro darbuotojai. Koks jausmas dirbti išskirtinai su savo teatro šeimos nariais?
S.Pinaitytė. Puikus. Atrodo, kad labiau galime nuspėti, ko tikėtis, pažįstame tuos žmones, suprantame juos.
K.Maiskis. Visame procese daugiau ramybės, daugiau familiarumo. Paprastas pavyzdys, sumanau kokią nelabai įgyvendinamą idėją, bet komandos nariai nevyniodami į vatą sako „nebesvaik“ – tuomet labai greitai galime judėti toliau, ieškoti kitų sprendimų. Dirbant su nepažįstamais žmonėmis ta paprasta komunikacija užima kur kas daugiau laiko.
S.Pinaitytė. Mums nebereikia auginti bendrystės – mes jau visi esame savi. Ir kadangi esame savi, labai jaučiasi, kaip visi stengiasi vieni dėl kitų.
– Jūsų nuomone, kas svarbiausia kuriant spektaklį vaikams?
S.Pinaitytė. Vaikams labai sunku pameluoti, jie labai gerai jaučia, kas tiesa ir netiesa, jie greitai pajunta, kai jais manipuliuojama. Taigi viską darome labai nuoširdžiai. Scenoje bus ir magijos, ir stebinančių efektų, ir vaikams atpažįstamų momentų iš jų gyvenimų, kurie padės susitapatinti su veiksmu.
K.Maiskis. Manau, kad labai svarbu humoras, šiuolaikiškumas. Svarbu reaguoti į tai, kuo gyvena vaikai. Berniukas scenoje žais su virtualios realybės akiniais, bet juos nusiėmęs sutiks Bilduką, kuris, beje, gerai atpažįstamas iš lietuvių tautosakos.
S.Pinaitytė. Prisipažinsime, kad vienas iš mūsų slaptų tikslų buvo įtraukti šią seną mitologinę būtybę į vaikų akiratį ir rasti jai vietą šiandieniniame pasaulyje.
– Lietuviai turėjo nemažai buitiniame gyvenimo lygmenyje besisukančių mitologinių būtybių, jos ilgainiui pasitraukė. Sakote, kad norite nors truputį susigrąžinti bilduką – kaip manote, ką tokių būtybių egzistavimas duoda mūsų gyvenimams, vaikų gyvenimams?
K.Maiskis. Tai yra būdas praplėsti savo pasaulį, ir taip pat skatinimas turtingiau ir giliau fantazuoti. Šiuolaikiniai vaikai žino daug įvairių dalykų, jų žodynas pilnas žaidimuose naudojamų akronimų, bet įvairūs bildukai, kaukai, kiškiai, kūrenantys pirtį ir taip gaminantys rūką – visi tie dalykai nepaprastai plečia akiratį ir nuspalvina pasaulį. Tuomet atrodo, kad jame, be visa kito, taip pat yra ir šiek tiek paslapties bei magijos.
„Bilduko“ premjera Klaipėdos dramos teatre spalio 12 ir 13 dienomis.
