Trapiausias elementas – gėris
„Mano personažas turi Dievo palaimą – kiekvieną dieną tarsi gimsta iš naujo. Ji – pamatinės meilės ir gėrio įsikūnijimas, tad neišgyventų, jei žinotų, kiek purvo, tamsos ir blogio slypi žmonėse. Tik kasdien gimdama naujai ji gali išlaikyti savo gėrį, kitu atveju, jai būtų per daug skausminga“, – apie savo kuriamą personažą pasakojo R. Idzelytė.
Spektaklio „Meilė“ pasaulyje atsiskleis dvi plotmės – gyvenama eilinių žmonių ir antgamtinė, kurioje veikia galingos, maginių galių turinčios jėgos. Režisierė spektakliui kūrė savitą apokrifinį tekstą, jame R. Idzelytės personažo ištakos siejamos su pusiau perskeltu Pažinimo medžiu.
Ievai nuskynus obuolį nuo Pažinimo medžio, anot A. Dudos-Gracz, Dievas jį padalijo pusiau ir iš abiejų jo pusių atsirado dvi sesės – viena blogio, kita gėrio inkarnacija. Spektaklyje blogį arba nelaimę įkūnijanti sesuo yra nebyli, o atstovaujanti gėrį – kiekvieną dieną praranda atmintį. Jos dalia – mylėti ir užjausti kiekvieną žmogų, matyti jame gėrio šerdį.
„To kaimo žmonės yra geri, nepaisant to, kokius baisius daro dalykus, ar kad kenkia kitiems. Jie nėra blogi, tik nesusitvarko su savo skausmu ir tai prasiveržia pykčiu, pagieža, tulžingumu, emocijomis, privedančiomis prie baisių veiksmų“, – samprotavo R. Idzelytė.
Spektaklyje vaizduojamas tarpukario Lietuvos kaimas, bet tai, kaip ta bendruomenė nelaiminga, nėra specifiška tam laikui ar vietai – tamsa gali suvešėti bet kur ir bet kada.
Antgamtinio regėjimo pratybos
Klausiama, kaip kūrė ne visai realų personažą, aktorė tikino, kad geriausia vedlė jai buvo režisierė ir paminėjo keletą veikėją lipdyti padėjusių ir jai pačiai tam tikra atsvara tapusių pratimų.
„Buvau gavusi užduotį matyti šalia mūsų esančias antgamtines būtybes, pavyzdžiui, pas kažką ant kojų siurbėlės, pas kažką kas veriasi po padu, pas kažką ant pečių tupi ir t. t. Kita užduotis buvo žiūrint į kolegų kuriamus personažus pamatyti ne tik juos pačius, bet ir jų praeitį bei ateitį – visas kartas iki to personažo ir už jo. Sunku įvardinti, kaip tai pavyksta, nenuskambant kaip išprotėjusiai, bet kai pavyksta, tai – emociškai labai paveiku. Dar vienas įspūdingas ir įstrigęs pratimas – visas spektaklio kaimas yra vaikai, žaidžiantys vaikiškus žaidimus, ir tik aš viena matau, kaip juos supa daugybė demonų. Vaikiškas tyrumas, naivumas, jokių problemų neturėjimas ir nežinojimas, kiek aplink juos tamsos ir galimų nelaimių“, – vardijo R. Idzelytė.
Pasak aktorės, šios ir panašios jai režisierės formuotos užduotys priminė, kokia plati nežinios erdvė supa žmogaus likimą. Kiekvienas gyvenimas bet kurią minutę gali pakrypti netikėta ir fatališka linkme.
Stebuklas kaip išganymas ir kaip siaubas
R. Idzelytės personažas prikelia nusižudžiusį bevardžio spektaklio kaimo gyventoją Poną Kapininį pravarde Čigonas. Aktorė pripažino, kad mąstydama apie tokį akivaizdų stebuklą, net jei jis pats, atrodo, turėtų žadinti laimę, suprato, kad jis gali iššaukti ir kitą reakciją. „Spektaklyje daug emocijų, tarpusavio santykių, personažams sunku suprasti, kas yra tas įvykęs stebuklas. Tai, kas nežinoma, yra baisu. Net paprastas susitikimas su kitu žmogumi, kai kurios elementarios gyvenimo situacijos gali kelti baimę, o čia kalbame apie tokį dalyką, kur jau nekyla klausimo, ar jis įvyko ar neįvyko – numiręs žmogus negali gyventi. Tai stebuklas, kuris peržengia bet kokias suvokimo ribas, ir net neįsivaizduoji, ką reiškia jį suprasti. Natūralu, kad baisu.“ Stebuklo kaip siaubingos patirties išgyvenimas yra neįprastas, bet spektaklio personažų reakcijos į jų gyvenimo rutiną sugriovusį antgamtinį įvykį labai įvairios.
Pavyzdžiui, aktoriaus Jono Viršilo kuriamas personažas savo kaime išsiskiria giliu tikėjimu, tad jam stebuklas yra dieviškos malonės ženklas. „Mano personažui, Užpisai, tai gražiausia, kas galėjo atsitikti. Tikėjimas jam padeda priimti stebuklą ir tai, kas su juo susiję. Jam lengva pateisinti viską, kas susiję su stebuklu, jam nesunku rasti logišką pateisinimą. Susitikti su Dievu per stebuklą – čia juk didžiausia tikinčiojo svajonė. Jo manymu, tai yra išsigelbėjimas kaimui, išganymas. Tik iš didelės meilės Dievas gali siųsti tokį stebuklą“, – samprotavo aktorius.
Patį prikeltąjį Poną Kapininį Čigoną vaidinantis aktorius Bartosz Roch Nowicki kalbėjo, kad susitikimui su stebuklu galima rasti priimtiną, negąsdinantį paaiškinimą. Be to, jam suprantamas įvairiose kultūrose savaip atsispindintis domėjimasis žmogaus pergale prieš mirtį, „kartais tai kyla iš baimės, laikinumo ir gyvenimo trapumo. Man pačiam atrodo, kad žmogaus kūnas priklauso šiam pasauliui, o jo siela yra nesibaigiančio kelio dalis“.
Aktorius iš Lenkijos svarstė, kad racionalumas kartais trukdo būtį suprasti plačiau, „logika yra nuostabu, logika yra mūsų darnaus buvimo kartu pamatas. Taip pat manau, kad logika mus kartais riboja ir užkerta kelią įdomioms diskusijoms. Pavyzdžiui, galima svarstyti, ar atėjus galutinei gyvenimo akimirkai ji iš tiesų yra galutinė“.
Šiandienos stebuklai be antgamtinių jėgų įsikišimo
Spektaklio „Meilė“ laikas įvardijamas tarpukariu, kaimo bendruomenė jau krikščioniška, bet jos gyvenimas vis dar smelkiamas pagoniško laiko prisiminimo. Spektaklyje vaidinantys aktoriai svarstė, kad toks laikas buvo svarbus kuriant spektaklio pasaulį – giliai tikintys žmonės stebuklą priima nebandydami jo atšaukti racionaliais paaiškinimais. „Viskas atsiremia į tikėjimą, kiek giliai tikima. Visų tikėjimų apeigose deklaruojamas tam tikrų nesuprantamų ir neapčiuopiamų jėgų buvimas ir jomis tiki arba ne. Klausimas, kiek to sau leidžiame. Juk ir šiandien yra žmonių, teigiančių, kad, pavyzdžiui, mato auras. Jiems tai normalu, kitiems – keista“, – sakė R. Idzelytė.
Tiesa, aktorė atkreipė dėmesį, kad net ir skeptiškiausi šiandienos žmonės savyje nešasi senųjų, pagonybę siekiančių laikų atšvaitus. „Nusispjauni per petį, bučiuoji ant žemės nukritusį duonos gabalėlį, kažkas negero nutiks – persižegnosi ar kokį kitą gestą padarysi. Žmonės to niekaip neįvardija ir net nepastebi, kad daro, bet tai ateina iš seniai“, – įvairių apotropinių, blogio jėgas baidančių ritualų pėdsakus šiandienoje vardijo R. Idzelytė.
J. Viršilas samprotavo, kad absoliučiai tikinčioje bendruomenėje, kaip spektaklio kaime, žmogui lengviau naviguoti gyvenime, „žinai į ką lygiuotis, kokiomis normomis vadovautis, prieš ką esi atsakingas, žinai, kad pateksi į rojų, pragarą ar skaistyklą ir pagal tai darai savo gyvenimo pasirinkimus. Giliai tikėdamas turi į kažką atsiremti, tikiesi pagalbos sunkiose situacijose. Tad kai nutinka stebuklas, tiesiog atrodo, kad kažkas tave išgirdo ir atsiliepė“.
Atsitraukdamas nuo „Meilės“ pasaulio, J. Viršilas kalbėjo, kad ir šiuolaikiniame pasaulyje stebuklai reikalingi, bet už juos atsakomybė krenta ne antgamtinėms jėgoms, „manau, kad stebuklus kuriame patys. Turime juos kurti patys, o ne patikėti dievams. Turime būti atsakingi už savo sprendimus. Pavyzdžiui, vyksta karas, visi tikisi stebuklo, bet, kad jis būtų sustabdytas, reikia ne stebuklo, o visų mūsų sutelktų pastangų. Tikrai tikiu, kad kiekviename iš mūsų slypi stebuklas, ir tik nuo mūsų priklauso, ar jis įvyks“.
B. Roch Nowicki pritarė kolegai – jo nuomone, stebuklo nereikia ieškoti toli, „stebuklai yra šalia, mes tiesiog jų nepastebime. Tereikia sustoti ir įdėmiai apsidairyti. Neseniai po ilgo nesimatymo visai netikėtai sutikau kelis žmones. Tai nuostabu. Tas gerumas, švelnumas, džiaugsmas – tai yra grožis. Man stebuklas yra visa, kas gera – gebėjimas atleisti, apkabinimas, laikas, skirtas kitam žmogui. Šiuo metu išgyvename sudėtingą laikotarpį – pandemija, karas, infliacija. Žmonių nerimas ir baimė pasaulyje siekia kritinį lygį. Dėl to dabar nepaprastai vertinu paprastą žmogišką gerumą, taiką. Tai man šiandien – didžiausi stebuklai“.
Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Meilė“ premjera spalio 1 ir 2 d. Klaipėdos dramos teatre.
