Šį savaitgalį teatre – premjera. Ilgai lauktas miuziklas „Boni ir Klaidas“, prognozuojama, taps vienu iš repertuaro perliukų. Vos prieš šimtą dienų šiam teatrui vadovauti pradėjęs vilnietis kompozitorius ir dainininkas Jonas Sakalauskas tikisi jau greitai išvysti proveržį šiame teatre.
– Ar jau spėjote prisijaukinti Klaipėdą?
– Klaipėda man niekada nebuvo svetimas miestas. Apskritai Lietuva yra pernelyg maža šalis Kai buvau Niu Jorke ir teko pervažiuoti nuo vienos pusės į kitą, važiavau ilgiau nei nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Vasaromis turėjome daug pasirodymų visame pajūryje – nuo Nidos iki Šventosios.
Su tėvais vasaras leisdavome žaliuosiuose geologų nameliuose Smiltynėje.
Turėjau draugę iš Klaipėdos, daug laiko leidome pietinėje miesto dalyje. Vėliau su konservatorijos choru dažnai atvažiuodavome į Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją. Mačiau miesto virsmą.
Atradau nemažai vietų, kurios mane traukia. Tai savotiškas miestas – kuriame daug smagių dalykų, tačiau juos pajausti ne iš karto.
– Sako, kad čia žmonės lyg kurorte, labiau atsipūtę...
– Tempo čia mažiau, net eina žmonės žymiai lėčiau. Vilniuje žmonės, eina žymiai sparčiau. Įdomus dalykas, žmonės turi pinigų tiek, kiek Vilniuje, bet mąsto kaip mažesnio miesto gyventojai. Matai, kad puikiausi namai, geriausios mašinos, bet mentalitetas kaip mažesnio miesto. Jų socialinis statusas nesutampa su jų interesų lauku.
– Ar nebaugino ateiti vadovauti į byrantį teatro pastatą? Apie tai, kad reikia naujo pastato, kalbama jau seniai..
– Prisipažinsiu – šitas faktorius mane mažiausiai baugino. Idėja, kad reikia statyti naują pastatą gimė kartu su teatru. 1987-aisiais kolektyvas buvo perkeltas į laikinai pritaikytas patalpas teatrui. Likimo ironija.
Dabar manau, kad šviesa tunelio gale tikrai yra. Nebenorėčiau diskutuoti, koks variantas būtų buvęs geriausias Klaipėdai. Turime rekonstrukcijos projektą ir jei jis bus toks, tai bus gerai visai Klaipėdai.
– Kas baugino jauną vadovą?
– Ne pastatai kuria teatrą, o žmonės. Matome kaip Lietuvoje statomi mokslo slėniai, rekonstruojami pastatai, bet nuo to nei studentų padaugėjo, nei rezultatai pagerėjo.
Mane labiau baugina, kiek aš sugebėsiu įtikinti žmones, kad mano idėjos yra geros ir dėl to išloš ir kolektyvas, ir Klaipėda.
Noriu greito rezultato, o greitas rezultatas yra didelė ne komforto zona. Bet tai natūralu, tai kiekvienas jaunas vadovas tai patirti.
– Teatrui vadovauti pradėjote vidury sezono, kai jau buvo patvirtintas visas repertuaras. Ar jis jus tenkino?
-Teatro repertuaras buvo žinomas. Manau, kad galime didžiuotis šokio spektakliu „Altorių šešėly“. Publika labai jį mėgsta.
Džiaugiuosi, kad jis populiarus ir kad į jį atkreipė dėmesį, nes trupė to verta. „Velnio nuotaka“ – puikus spektaklis, sulaukęs pelnyto populiarumo.
Teatro produkcija vaikams taip pat verta dėmesio. Ji estetiška ir tėvai tikrai neturėtų bijoti ten vesti savo vaikų.
Tikiuosi, kad perliuku taps ir miuziklas „Boni ir Klaidas“.
Norėčiau sustiprinti operos žanrą, norisi publikai pateikti geriausią kokybę ir taip patys augti. Rugpjūtį planuojame klaipėdiečiams parodyti „Bohemą“, čia kurti atvažiuos Dalia Ibelhauptaitė ir geriausi solistai.
– Kokį radote Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvą?
– Nuraminau juos ir pasakiau, kad esu prieš šalto dušo politiką, nes greiti pokyčiai neretai duoda nelaukiamus rezultatus, tik sukiršina kolektyvą. Kolektyvą radau turinti daug potencialo, tik pasigedau tikėjimo, kad kolektyvas yra geras ir galėtų būti dar geresnis.
Labai sunku augti, kai netiki savimi.
– Ar jūs pats išeisite į sceną ir tik administracinius reikalus spręsite?
–Buvau sau pažadėjęs nedainuot šiame teatre ir to laikausi. Nenoriu sulaužyti sau duoto pažado. Už teatro sienos galiu tapti tuo pačiu dainininku. Dar turiu koncertų. Džiaugiuosi, kad man saviraiškos užtenka.
Dainuoju spektakliuose, kuriuos seniau buvau parengęs.
