Sužinoję apie naująją LNOBT vadovę nemaža dalis darbuotojų ėmė protestuoti – surinko 368 parašus peticijoje. Pati L.Vilimienė, dabartinė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) direktorė, portalui „Atvira Klaipėda“ šią situaciją apibūdino kaip „dešimties žmonių sukeltą maištą“.
15min surinko LNOBT ir KVMT darbuotojų, tiesa, sutikusių kalbėti tik anonimiškai, liudijimus. Jais remdamiesi uždavėme klausimus ir būsimajai LNOBT vadovei. Kaip buvo institucijai vadovaujant G.Kėvišui ir kaip klaipėdiečiams sekėsi dirbti su L.Vilimiene? Kaip į jų kaltinimus reagavo būsimoji LNOBT direktorė?
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vadovaujant G.Kėvišui
Peticiją pasirašę 368 LNOBT darbuotojai sako nepritariantys L.Vilimienės paskelbimui naująja institucijos direktore. Jiems tai siejasi su buvusiais G.Kėvišo, 2017 metais atleistam iš LNOBT vadovo pareigų, laikais. Kaip anksčiau rašė 15min, buvo konstatuota, kad G.Kėvišas sistemiškai painiojo privačius ir viešuosius interesus. Jis teatrui vadovavo nuo 2002 iki 2017 metų, vėliau jo vietą užėmė vienerius metus kadenciją ėjęs Sigitas Žutautas, o jį pakeitė Jonas Sakalauskas.
Bijantys, kad LNOBT grįš į ankstesnius laikus, trys ilgamečiai LNOBT darbuotojai 15min sutiko paliudyti anonimiškai. Pagal jų atsakymus buvo galima išskirti tris pagrindines problemų ašis – repertuaras ir rinkodara, pinigai bei komunikacijos trūkumas.
Repertuaro ir rinkodaros problemos
L.Vilimienė, vadovaujant G.Kėvišui, dirbo sudarinėjant repertuarą ir rinkodarą. Pasak Tomo (tikrasis vardas redakcijai žinomas – 15min), anuomet būsimoji LNOBT direktorė dirbo su sistema, tačiau ji nebuvo išvystyta iki galo:
Paprastas darbuotojas buvo priverstas kažką galvoti, liaudiškai tariant, chaltūrinti.
„Šiuo metu LNOBT sistema yra blokinė – repetuojamas spektaklis, paskui jis rodomas kelis kartus iš eilės. O 2002–2017 metais per savaitę vykdavo 5 skirtingi spektakliai, dažnu atveju, be jokių repeticijų ir po labai ilgo laikotarpio. Pavyzdžiui, pirmą kartą sezone seniai pastatytas baletas rodomas iškart scenoje be jokių repeticijų. Tiesiog ateini, padėtos natos, uždanga pasikelia, ir važiuojam. Galite įsivaizduoti, kokia būdavo tų spektaklių kokybė.
O ką daryti ką tik į teatrą priimtam darbuotojui? Žinoma, gali ruošdamasis klausytis įrašo, tačiau vykstant 5-iems spektakliams per savaitę laiko pasiruošti fiziškai neužtekdavo. Paprastas darbuotojas buvo priverstas kažką galvoti, liaudiškai tariant, chaltūrinti, pasislėpti ir neparodyti, kad jis ko nors nemoka tobulai.“
Rinkodaros ir repertuaro skyriui svarbiausia buvo parduoti bilietus, nors tai padaryti sekdavosi sunkiai.
Žodį „chaltūra“ taip pat pavartojo kitas anonimiškai liudyti sutikęs ilgametis LNOBT darbuotojas Vytautas (tikrasis vardas redakcijai žinomas – 15min). Jo teigimu, tokių situacijų išties būdavo: „Repertuaras labai dažnai keisdavosi, tekdavo kiekvieną vakarą atlikti vis skirtingą spektaklį. Pasiruošti jiems laiko nebūdavo, todėl profesionalumas nebuvo išlaikomas. Visas teatras buvo daromas dėl kažkokių kitų žmonių finansinių interesų, bet ne dėl meno. Dabartinis teatro repertuaras veikia optimaliai – atlikėjai jaučiasi pailsėję, susikaupę. Planas yra žinomas į priekį, todėl situaciją valdyti yra daug lengviau.“
„Niekam iš valdžios ši situacija nerūpėjo, – tęsė Tomas. – Rinkodaros ir repertuaro skyriui svarbiausia buvo parduoti bilietus, nors tai padaryti sekdavosi sunkiai. Tarkime, kai kurios operos kaip „Ernani“ ar „Otelas“, kuriuos naujoji direktorė nori sugrąžinti, užpildydavo tik pusę salės. Šiandien tai būtų visiška utopija, nes dabar teatro lankomumas siekia 99 proc.“
Pašnekovo žodžiais, buvo bijoma parodyti ką nors išskirtinio argumentuojant mažais bilietų pirkimais: „Pasikeitusi vadovybė įrodė, kai tai buvo atlikimo kokybės ir rinkodaros problema. Antai „Ernani“ praėjusiame sezone surinko pilnas sales!“
Tomo nuomone, darbas vyko tekėjimo pagal srovę stiliumi – nenorėta formuoti visuomenės meninio skonio, o atvirkščiai, buvo bandyta prie jo prisitaikyti. Dėl šios priežasties repertuarą dažniausiai sudarė operetės bei miuziklai: „Tai yra ne Nacionalinės operos, bet muzikinio teatro repertuaras.“
„Nenoriu vardinti pavardžių, bet kartais spektaklių sudėtys buvo tragikomiškos. Senoji „Traviata“, „Žydė“, „Linksmoji našlė“, „Vienos kraujas“ įsiminė ne iš gerosios pusės. Norėjosi, kad generalinis direktorius, kuris, nežiūrėdavo savo teatro premjerų, pats ateitų į salę ir paklausytų, kaip neteisingai solistai buvo priskirti netinkamiems vaidmenims“, – yra įsitikinęs LNOBT darbuotojas.
Kitaip nei ankstesnis pašnekovas, Aistė (tikrasis vardas redakcijai žinomas – 15min) teigė nežinanti, ar verta kalbėti apie L.Vilimienės darbą su repertuaru LNOBT direktoriaujant G.Kėvišui: „Tuomet visi sprendimai priklausė nuo jo.“
Tokiu būdu nemažai brangių ir progresyvių pastatymų, kuriais dabar „mosuojama“, buvo numarinti, neiškomunikuojant jų svarbos publikai.
„Kalbant apie rinkodarą kiekvienas tą laiką prisimenantis teatro žiūrovas, darbuotojas, žinovas, pasakys, kad nebuvo nė dalies to matomumo, kuris yra šiandien. Viešieji ryšiai, sklaida apsiribodavo pranešimu spaudai ir vienu kitu interviu, visiškai nebuvo vystoma komunikacija socialiniuose tinkluose, neteikiamas dėmesys komunikacijai su žiūrovu, žiūrovų, kaip bendruomenės subūrimo. Tokiu būdu nemažai brangių ir progresyvių pastatymų, kuriais dabar „mosuojama“, buvo numarinti, neiškomunikuojant jų svarbos publikai. Iš esmės rinkodara buvo gana pasenusio stiliaus, dėl ko salės retai kada būdavo užpildyta 100 proc. ar net 90 proc.“, – 15min teigė ji.
Komunikacijos ir pagarbos trūkumas
„Visi žinojo, jog gerai gyvena tie, kas sutaria su valdžia“, – į 15min klausimą, kaip buvo bendrauta su darbuotojais, atsakė Aistė.
Anuometinį vadovavimo stilių ji pavadinimo „elementariausiai sovietiniu“, argumentuodama, kad žmonės buvo skirstomi į mėgstamus ir nemėgstamus, naudingus ir ne: „Tarkime spektaklyje dubliuojasi du atlikėjai. Vienas iš jų geriau sutaria su vadovybe. Vadinasi, jei jam jo spektaklio dieną bus pasiūlytas pasirodymas kitur, jis pasiprašys ir bus automatiškai pakeistas dubleriu. Jei ta pati situacija nutinka atlikėjui, neturinčiam tokio gero santykio, papildomo darbo jis turės atsisakyti, arba rašyti raštą nedarbo dienai, ar t.t.“
Toks selektyvus sutarimu pagrįsti neįmanomas atlikėjų (ne)išleidimas tiesiogiai sąlygoja jų pajamas.
Nors kultūros lauke muzikantų yra nemažai, tokios įstaigos kaip LNOBT susirenka geriausius, pažymėjo Aistė. Jos teigimu, šie žmonės reprezentuoja aukštą muzikinę kultūrą, todėl susikirtimai darbo grafikuose – neišvengiami.
„Atlyginimai visame sektoriuje yra vieni mažiausių šalyje, todėl darbas per kelias skirtingas darbovietes yra natūralus būvis. Todėl toks selektyvus sutarimu pagrįsti neįmanomas atlikėjų (ne)išleidimas tiesiogiai sąlygoja jų pajamas. Arba gerai sutardamas uždirbi ir teatre, ir kitur, arba esi smaugiamas teatro, negali tobulėti ir papildomai uždirbti, bet negali ir išeiti, nes be nuolatinio atlygio neįmanomas bazinis pragyvenimas“, – dėstė Aistė.
Tomas tuometinį LNOBT apibūdino kaip uždarą: „Administracija darbuotojams (nuo orkestrantų, choro ir baleto artistų iki apšvietėjų bei salės darbuotojų) buvo nuleidusi geležinę uždangą. Darbuotojai negalėjo patekti į žiūrovinę dalį, nes jais nepasitikėta. Kartais buvo klausiama, ko mums ten reikia, bei liepiama tiesiog dirbti savo darbą. Jeigu norėdavai nueiti iki bilietų kasos, reikėdavo sukti ratą per lauką, nes įvesta kortelių sistema fiziškai stabdė praėjimą. Manau, kad šis pakitimas prie G.Kėvišo buvo įvestas dėl nepasitikėjimo darbuotojais, kad jie neitų į spektaklius be bilietų. Dėl to tarp darbuotojų įvyko susipriešinimas, nes vieniems buvo leidžiama daugiau, o kitiems mažiau.“ Tomas pridūrė, kad LNOBT dirba apie 600 žmonių, iš kurių apie 20 buvo administracija, o į vadovo poziciją atėjus J.Sakalauskui teatras buvo atidarytas visiems.
Su darbuotojais buvo elgiamasi kaip su kareivėliais – iš viršaus nuleidžiamas įsakymas, kurį buvo privalu vykdyti, patinka ar ne.
Dirbant prie G.Kėvišo darbuotojai neturėjo galimybės išsakyti savo poreikių, komunikacijos nebuvo, tikino Tomas. „Susitikimų nebuvo, išskyrus kartą per metus vykdavusį visuotinį susirinkimą. Su darbuotojais buvo elgiamasi kaip su kareivėliais – iš viršaus nuleidžiamas įsakymas, kurį buvo privalu vykdyti, patinka ar ne. Tiesą sakant, daugelis žmonių net nežinojo, koks darbuotojas už ką yra atsakingas ir apskritai, kokie žmonės dirba, nes jų niekada nematydavai. Tas pats galioja ir naujai išrinktai LNOBT direktorei. Iš esmės teatras veikė ne kaip teatras, o kaip bankas ar šiaip kažkokia administracinė kontora“, – pasakojo pašnekovas.
„Pavyzdžiui, direktoriaus visi bijojo. Jeigu reikėdavo kokio dalyko iš tiesioginio vadovo, pavaduotojų akys iš karto išsprogdavo su klausimu, ar negalima visko išspręsti be jo įsikišimo“, – tęsė Tomas.
Aistė pokalbio metu sakė, kad buvo bendraujama su nutylėjimais: „Niekas niekada nebuvo pasakoma tiesiogiai, buvo nuleidžiama juokais ir akies mirktelėjimu. Anuomet tiesiog nebuvo žodžių apibūdinti tokiems darbo santykiams, jie sekė iš sovietinio mentaliteto ir daug kas net nemanė, kad gali būti kitaip. Meninis personalas teatre jautėsi tiesiog personalu, kurių kūrybiškumas tiesiogiai priklausė nuo valdžios malonės. Yra buvę atvejų, kai dėl savų interesų skyriaus vadovai atlikėjams tiesiog nepranešdavo, jog jie yra kviečiami pasirodyti kitos šalies scenoje, nes tai būtų dubliavęsi su jų spektakliu LNOBT repertuare.“
Vytautas taip pat palietė buvusios administracijos santykį su darbuotojais: „Man sunku prisiminti ir kalbėti, bet norėčiau pabrėžti, kaip pasikeitė teatro bendruomenės gerovė. Prie G.Kėvišo ir L.Vilimienės darbuotojai buvo labai įsitempę, įsibaiminę ir darbo procesas nebuvo sklandus, jis neidavo iš kūrybos. Viskas buvo daroma iš reikalo.“
LNOBT darbuotojas taip pat kalbėjo apie neskaidrų bendravimą tarp kolegų ir administracijos: „Anksčiau daugelis dalykų buvo nutylimi, klausimai numuilinami, tad darbo pobūdį vertinčiau kaip sunkų, nes jausdavosi nuolatinis diskomfortas.“
Tomo požiūriu, administracija nesirūpino darbuotojais ir „visada žiūrėjo iš aukšto“. Tomas pateikė ganėtinai makabrišką pavyzdį – prie Kėvišo niekada nebuvo tualetinio popieriaus: „O savaitgaliais, kurie pas mus nėra išeiginės, tualetų kvapas būdavo baisesnis nei viešieji stoties tualetai. Gal ir juokinga, bet tai parodo požiūrį į darbuotojus.“
Nuolatos trūko pinigų
Kaip problemą Tomas įvardijo nuolatinį pinigų trūkumą: „Jeigu kokiam nors darbui prireikdavo finansų, visada buvo atšaunama, kad jų nėra, todėl reikia eiti pas direktorių. Tačiau tai nebūdavo svari priežastis pas jį patekti.“ Kitas žmogus, į kurį buvo galima kreiptis, buvo pavaduotojas Naglis Stancikas. Šiuo metu jis dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kaip L.Vilimienės pavaduotojas.
„G.Kėvišas ir N.Stancikas buvo du pagrindiniai žmonės, kurie galėdavo skirti pinigų prireikus darbo priemonių, kaip antai stygų ar kostiumų – dalykų, kurie ir taip priklauso darbuotojams teisiškai ir tai įrašyti darbo sutartyje. O kiti pavaduotojai tiesiog atsakydavo, kad pinigų niekam nėra, – tikino pašnekovas. – Jeigu skirdavo, tai užtekdavo tik pačiam pigiausiam kostiumui, kuriuo turėjo rūpintis pats darbuotojas – važiuoti į parduotuvę, ieškoti, kartais netgi derėtis, nes nepakakdavo pinigų. Nepaisant to reikėdavo dėkoti direktoriui už tą kostiumą, kaip asmeninę paslaugą. Atsimenu, kai pats pradėjau dirbti, tai smokingui ir batams paskyrė 1000 litų, kas šiandien yra 300 eurų. Galite įsivaizduoti, koks smokingas ir kokie lakiniai batai išeidavo už tokią sumą. Galiausiai man netgi tam pritrūko 20 litų, nes parduotuvėje nesutiko padaryti didesnės nuolaidos. Todėl atskiru raštu turėjau direktoriaus prašyti, kad man išskirtų tuos 20 litų.“
Vytautas taip pat patvirtino, kad gauti reikalingo rekvizito buvo sunku. jis taip pat pažymėjo, kad administracija nuolatos kartodavo, kad pinigų nėra nei kostiumams, nei stygoms, nei patalpų remontui: „Sunkiausia situacija buvo pusę etato dirbantiems arba naujiems atlikėjams, kas yra visiškai neteisinga. Nesvarbu, kokiu etatu dirbi, tu privalai gauti reikalingas priemones. Bet dabar yra viskas kitaip ir jaučiasi, kad mumis yra rūpinamasi, kaip žmonėmis.“
„Man yra tekę iš dalies dirbti be tinkamų priemonių. Pasibaigus stygoms ir negavus jų tinkamu metu, reikėdavo pirkti jas iš savo lėšų, kurių ne visada būdavo“, – sakė jis ir pridūrė, kad kartais jo instrumentui yra reikalingas remontas, kurio G.Kėvišo administracija neapmokėdavo. Tam reikalinga apie 500 eurų, kas penkerius metus. Kostiumą anuomet jis taip pat pirko iš savo lėšų.
Frazė „Nėra pinigų“ buvo pasklidusi kaip leitmotyvas, iš kurio jau buvo pradėta nervingai juoktis. Jo pasakojimu, LNOBT tuo metu buvo amžinybę besitęsiančiose skolose, pasakojo Tomas.
2019 metais LNOBT turėjo didžiulę skolą. Apie tai 2019 metais rašė 15min. Anot J.Sakalausko, kasmet teatro skola vis kaupėsi, Jo duomenimis, 2015 metais skola siekė 390 tūkst. eurų, 2017 m. – 333 tūkst. eurų, 2018 m. – 589 tūkst. eurų, 2019-ųjų pirmą ketvirtį – 763 tūkst. eurų.
2023 metais kultūros ministras Simonas Kairys portalui lrt.lt išsakė savo poziciją apie buvusią LNOBT skolą: „Tikrai ne J.Sakalauskas, o praėjusios kadencijos ministras Vilius Šapoka paskyrė milijoną eurų 2020 m., kai visoms įstaigoms buvo duotas nurodymas susimažinti išlaidas prekėms ir paslaugoms. Ši įstaiga – vienintelė, kuri gavo milijoną į savo biudžetą. Net buvo kilęs viešas pasipiktinimas.“
Į tai reagavo ir Tomas: „Mūsų žiniomis, kad šis finansavimas būtų padidintas, buvo įdėta daug darbo, stengiantis įrodyti, pagrįsti, kodėl to reikia. Senajai valdžiai to padaryti nepavyko, nes nebuvo įdėta pakankamai pastangų, todėl nurašyti viską V.Šapokai būtų neteisinga. Be to, ministras sakė, kad finansavimas buvo padidintas tik LNOBT, kas yra netiesa, nes pinigų gavo ir kitos įstaigos, nes kitaip būtų kilęs didžiulis nepasitenkinimas.“
Teatro skurdas buvo kasdienybė, teigė Aistė. Jos pasakojimu, norint atsispausdinti paprasčiausią popieriaus lapą reikėjo galvoti, su kuo geriausiai sutari, ir nuolankiai prašyti kopijos.
Pasak jos, kiekvienas darbui reikalingas daiktas buvo aukso vertės: „Iš vadovybės niekuomet net klausimo nekildavo, ar darbuotojai turi viską savo veiklos įgyvendinimui. Spektaklio rekvizitas, kostiumai nuolat buvo varganos būklės ir be prošvaisčių sutvarkyti, nes tam reiktų papildomų išteklių ir darbo valandų. Niekas negalėjo vykti kiekvieno skyriaus iniciatyva, viskas privalėjo oficialiais raštais pereiti per aukščiausių vadovų rankas ir tik tuomet būti patvirtinta. Tai reiškia, kad sagai nupirkti reikdavo krūvos raštų ir savaitės ar dviejų laiko. Ir paskutinis, paprasčiausias dalykas, teatre nuolat trūko elementarios higienos priemonių, negalėjo būti nė kalbos apie poilsio ir mokymosi erdvių atnaujinimą. Jos buvo neliestos nuo teatro pastato atidarymo.“
Pavadavimus ir samdymus Tomas taip pat įvardijo, kaip didžiulį iššūkį: „Išvykstant kur nors reikėdavo imti neapmokamas atostogas. Tai buvo normali praktika, tačiau dirbant kolektyve vadovas nenorėdavo išleisti atostogų, nes direkcija praktiškai niekada nesutikdavo samdyti pamainos ar perskirstyti krūvio kitiems darbuotojams, sakydama, kad nėra už ką samdyti. Grupės vadovės prašydavo atidirbti visą krūvį, bet juk iš tiesų nesąžininga išdalint darbus kitiems darbuotojams ir jiems nesumokėti. Išeidavo taip, kad turėdavai ne tik dirbti nemokamai, bet dar ir prarasti pinigus, nes paimdamas nemokamas atostogas negaudavai visos algos. Galite įsivaizduoti, koks tai užburtas ratas.“
„Jeigu kažkas susirgdavo, taip pat reikėdavo daugybę kartų prašyti tiesioginio vadovo ir tik kartais buvo pasamdomas kitas. Bet tik tais atvejais, jeigu žmogus iškrisdavo mėnesiui ar dviem. Taip sutaupyti pinigai likdavo teatro kasoje ir net sklisdavo gandai, kad už tuos pinigus vadovai metų gale išsimokėdavo premijas. Žinoma, neturiu tikslių duomenų, – tęsė Tomas. – Ir šiame sezone 2022 metais visiems teatro darbuotojams pirmą kartą per visą teatro istoriją buvo išmokėtos naujametinės premijos, atsirado apmokėjimai, kad ir nedideli, už papildomus teatro renginius, išvykimams.“
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras
Penkerius metus Klaipėdos muzikiniam teatrui vadovavusios ir iki šiol jame tebedirbančios L.Vilimienės kadenciją teatro bendruomenė vertina nevienareikšmiškai. Visi trys anonimiškai sutikę kalbėti pašnekovai pripažino, kad jos vadovavimo laikotarpiu teatras tapo labiau matomas, o kai kuriuos sunkumus nulėmė objektyvios aplinkybės, viena jų – teatro rekonstrukcija.
Komunikacijos trūkumas ir biurokratiškumas
Vis dėlto teatralai negailėjo ir aštrios kritikos dėl L.Vilimienės kadencijos metu atsiradusios takoskyros tarp teatro administracijos bei viso likusio kolektyvo, stipriai pasikeitusio repertuaro, kuris nebepanašus į ne vieną dešimtmetį puoselėtą šio teatro stilistinį veidą bei daugiausia vadovės pavaduotojų rankomis vykdomą kūrybinių teatro darbuotojų žeminimą.
Ne vieną dešimtmetį Klaipėdos muzikiniame teatre dirbantis Mindaugas (tikrasis vardas redakcijai žinomas – 15min) teigė, kad penkerius L.Vilimienės vadovavimo metus iš esmės vertina palankiai: per šį laiką teatre įvyko nemažas proveržis, pastatyti keli vaidinimai, ypač didelio susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje sulaukusi Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ bei šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“.
Pasak pašnekovo, šiais darbais teatras gali didžiuotis, o spektaklių sėkmė – tai ir didžiulis pačios vadovės nuopelnas.
Vis dėlto, jis pažymėjo, kad L.Vilimienės vadovavimas į teatrą bei jo bendruomenę atnešė visiškai kitokią darbo sampratą, o tai ilgainiui nulėmė ir atmosferą pačiame kolektyve.
Anot jo, per penkerius L.Vilimienės vadovavimo metus teatro bendruomenėje įvyko akivaizdus susvetimėjimas.
„Man teko dirbti prie visų teatro vadovų ir drauge su jais kurti ne tik mūsų teatro repertuarą, bet ir jo bendruomenę. Taip sutapo, kad buvusieji – režisieriai ir dirigentai – visada buvo arčiau kolektyvo ir repeticijų metu mes dažniausiai būdavome vienoje erdvėje. Tai gal ne visada buvo draugiški, tačiau visada kūrybiniai santykiai. Tuo tarpu L.Vilimienės vadovavimas buvo visiškai kitoks. Ir nors ji nėra nei dirigentė, nei režisierė, tačiau per penkerius metus aš nė karto jos nemačiau nė vienoje repeticijoje“, – kalbėjo Mindaugas.
Teatre neliko net ir bendrų popremjerinių aptarimų bei pasibuvimų, kurie yra būtini teatrui kaip bendruomenei.
Anot jo, per penkerius L.Vilimienės vadovavimo metus teatro bendruomenėje įvyko akivaizdus susvetimėjimas. Tiesa, tai nulėmė ne tik jos vadovavimo būdas, bet ir objektyvios priežastys: dėl teatro rekonstrukcijos orkestras, choras, solistai ir baleto trupė yra priversti dirbti atskiromis grupėmis, o į vieną vietą susirenka tik likus maždaug savaitei iki generalinės repeticijos.
„Fizinis kolektyvo išskaidymas turi labai ryškų neigiamą emocinį poveikį. Ir nors pastato rekonstrukcija – objektyvi aplinkybė, tačiau teatre neliko net ir bendrų popremjerinių aptarimų bei pasibuvimų, kurie yra būtini teatrui kaip bendruomenei“, – kalbėjo pašnekovas.
Mindaugo teigimu, L.Vilimienės vadovavimas į teatralų bendruomenę atnešė tai, kas iki šiol teatrui buvo absoliučiai svetima – biurokratiją.
Kūrybinei teatro veiklai vadovė pritaikė gamybinius principus: atėjai, atvaidinai, išėjai. Tad atmosferos, buvusios iki L.Vilimienės, dabar čia nebeliko
„Kūrybinei teatro veiklai vadovė pritaikė gamybinius principus: atėjai, suvaidinai, išėjai. Tad atmosferos, buvusios iki L.Vilimienės, dabar čia nebeliko“, – kalbėjo pašnekovas, pabrėždamas, kad psichologinė daugumos būsena šiandien teatre yra labai slogi.
Simas (tikrasis vardas redakcijai žinomas – 15min) teigė, kad ne vienam kūrybiniam teatro darbuotojui susidarė įspūdis, kad per visą savo kadenciją L.Vilimienė ruošėsi darbui Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, nes Klaipėdos muzikinį teatrą ji pavertė operos teatru. Tuo tarpu publikos pamėgti ir gausiai lankomi operetės bei miuziklai praktiškai išvis buvo išimti iš repertuaro.
„Per visą jos kadenciją nebuvo pastatytas nė vienas miuziklas, o tai žanras, kuriuo mūsų teatras visada didžiavosi, be to, šie pastatymai buvo gausiai lankomi žiūrovų. Tiesa, vienas iš ankstesnių – miuziklas „Čikaga“ – buvo atgaivintas ir sugrąžintas į repertuarą. Taip pat pastatyta viena operetė ir vienas spektaklis vaikams, kuris taip pat buvo atstatytas iš edukacijai skirtų lėšų“, – kalbėjo teatralas.
Simo teigimu, dauguma naujų spektaklių buvo pastatyti remiantis ne Klaipėdos trupe ir jos solistais, bet kviestiniais artistais, daugiausia iš Vilniaus. Štai kodėl, anot pašnekovo, susidaro įspūdis, kad vadovė labiau dirbo dėl gražaus vaizdo, o ne atsižvelgdama į bendrą viso teatro kolektyvo veiklą ir miesto bendruomenės poreikius.
Pasak jo, daug liaupsių ir pagyrų sulaukęs „Skrajojantis olandas“ išties yra labai didelis, gražus, tačiau kartu ir labai brangus projektas, suvalgęs didžiulę teatro biudžeto dalį. „Ar šis spektaklis atsipirko – niekas iš kūrybinių darbuotojų nežino. Tad nors vadovės dėka teatras buvo labiau matomas, tačiau tai labiau susiję su vos keliais naujais pastatymais, tam paaukojant repertuarą, ilgametes teatro tradicijas ir pačią atmosferą teatre“, – kalbėjo pašnekovas.
„Reikia pripažinti, – 15min sakė teatralas, – kad pati vadovė didelių konfliktų su kolektyvu neturėjo, mat visus darbus, susijusius su kolektyvu, ji darė kitų rankomis – dažniausiai per savo pavaduotoją Audronę Juozauskaitę (ji taip pat dirbo vadovaujant G.Kėvišui – 15min), kurios bendravimas su žmonėmis remiasi išimtinai nepagarba žmonėms ir jų įžeidinėjimais. Tokiu būdu takoskyra tarp viso teatro kolektyvo ir administracijos tapo itin stipriai juntama“, – kalbėjo Simas, pažymėdamas, kad dabar daugelyje interviu L.Vilimienės pabrėžiamas jos geras santykis su kolektyvu tėra grynas pramanas.
Anot Simo, jai gerokai stigo normalaus santykio su žmonėmis, pagarbos kolektyvui ir skaidraus komandinio darbo.
Tiesa, jis pripažino, kad, kaip idėjų generatorė ir vadybininkė, ji savo darbą atliko labai gerai. Vis dėlto, anot Simo, jai gerokai stigo normalaus santykio su žmonėmis, pagarbos kolektyvui ir skaidraus komandinio darbo.
Dar vienas pašnekovas iš Klaipėdos muzikinio teatro, pavadinkime jį Algiu (tikrasis vardas redakcijai žinomas) teigė, kad vienareikšmiškai L.Vilimienės vadovavimo įvardyti vien teigiamai, ar vien neigiamai tikrai negalima. Pasak jo, dėl rekonstrukcijos teatrui likus be namų, vadovei teko didžiulis iššūkis bandant suvaldyti susiklosčiusią situaciją.
Vis dėto, jis, kaip ir prieš tai kalbėję du pašnekovai, taip pat paliudijo, kad vadovė laikėsi griežtos hierarchinės vadovavimo praktikos, o su kūrybiniais darbuotojais išvis nepalaikė jokio santykio, išskyrus surengtus du visuotinius teatro bendruomenės susirinkimus.
Anot Algio, L.Vilimienės vadovavimo laikotarpiu teatre gan stipriai išaugo administracijos kolektyvas, o jos komandos pavaduotojais tapo iš Vilniaus operos ir baleto teatro atvykę darbuotojai, dirbę kartu su ja šiam teatrui vadovaujant G.Kėvišui.
Dėl šios priežasties iš kelio buvo pašalinti žmonės, kurie teatre dirbo iki jos ir, beje, dirbo labai gerai.
„Neabejotinai tai vadovo prerogatyva pasirinkti komandos narius, su kuriais dirbti, tačiau dėl šios priežasties iš kelio buvo pašalinti žmonės, kurie teatre dirbo iki jos ir, beje, dirbo labai gerai“, – kalbėjo teatralas.
Jis taip pat išsakė kritikos vadovės repertuaro pasirinkimui, kuriame, kaip pažymėjo ir kiti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai, per penkerius metus beveik nebeliko tradicinių šio teatro žanrų – miuziklo bei operetės.
„Neseniai mūsų teatre lankėsi Auksinių scenos kryžių komisijos nariai. Siekiant sudaryti įspūdį, kad naujieji operos ir baleto spektakliai yra gausiai lankomi miestiečių, bilietai į šiuos spektaklius buvo pardavinėjami gerokai pigiau, taip pat buvo dalinami nemokami kvietimai, kad tik būtų užpildytos visos teatro vietos. Šis atvejis tik parodo, kaip L.Vilimienė dirba dėl savo įvaizdžio, kad jos vadovavimas sukurtų gražų paveikslą ir tai gerai atrodytų Kultūros ministerijai skirtose vadovės ataskaitose“, – kalbėjo Algis.
Tačiau savo elgesiu ir nuostatomis ji visada pabrėžė, kad Klaipėdos teatralai yra žemiau plintuso, o profesionaliai dirbama tik Vilniuje.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad L.Vilimienė yra nenuspėjamas žmogus – negali nuspėti nei jos emocijų, nei ką ji mąsto. Tačiau savo elgesiu ir nuostatomis ji visada pabrėžė, kad Klaipėdos teatralai yra žemiau plintuso, o profesionaliai dirbama tik Vilniuje“, – su nuoskauda kalbėjo Algis, kurio teigimu, po pokalbio su teatro vadove ne tik moterys, bet ir ne vienas vyras išeidavo su ašaromis akyse.
Laima Vilimienė atsako į teatralų kaltinimus
– Pašnekovai liudijo, kad kuomet dirbote LNOBT rinkodaros ir repertuaro skyriuje vadovaujant G.Kėvišui, repertuaras nebuvo itin kokybiškas ir ypač trūko komunikacijos, todėl teatras nesirinkdavo pilnų salių. Kaip manote, kodėl taip nutiko? Ar pati patyrėte spaudimą ar pinigų trūkumą komunikacijai iš buvusio direktoriaus?
– Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbau nuo 2002 m. pabaigos iki 2018 m. rudens, kuomet laimėjau konkursą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigoms ir išvykau į Klaipėdą. Į Nacionalinį operos ir baleto teatrą taip pat atėjau laimėjusi konkursą ir tapau Generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai. Per visą darbo Nacionaliniame operos ir baleto teatre laiką dirbau vadovaujant trims generaliniams direktoriams – didžiąją dalį vadovaujant G.Kėvišui, o vėliau – Sigitui Žutautui ir Jonui Sakalauskui.
Tad vidutinis salės užpildymas pasikeitė nuo 64 proc. 2003 m. iki 96 proc. 2016 m., 2017 m.
Kalbant apie rinkodarinius pasiekimus, man pradėjus dirbti teatre iš tiesų radau sudėtingą situaciją, kuri paskatino daug ir atkakliai dirbti rinkodaros srityje. Ir pakeisti situaciją salių užpildymo, surenkamų pajamų iš bilietų ir didinant vidutinę bilieto kainą prasme, t.y. svarbiausių rinkodarinių parametrų gerinimo prasme. Tad vidutinis salės užpildymas pasikeitė nuo 64 proc. 2003 m. iki 96 proc. 2016 m., 2017 m. Džiaugiuosi, kad 2022 m. LNOBT taip pat buvo sėkmingi ir pasiektas 95 proc. vidutinis salės užpildymo vidurkis.
Pajamos iš bilietų taip pat nuosekliai kilo, nors reiktų priminti, kad 2008–2012 m. teatras dirbo ekonominės krizės sąlygomis, sudėtinga Lietuvos Respublikos finansinė situacija turėjo įtakos ir teatro situacijai. Tačiau ekonomika atsigavo, teatro situacija žymiai gerėjo. 2017 m. pajamos iš bilietų sudarė 2,4 mln. 2018 m. – 2,2 mln., 2019 m. – 2,4 mln. Tai yra viešai prieinami duomenys, pateikti LNOBT veiklos ataskaitose.
Taip pat džiaugiuosi, kad ir dabar gyvuoja dar tuomet mūsų komandos inicijuoti rinkodariniai projektai, tokie kaip nuo 2013 m. veikianti Operos stažuotojų programa, nuo 2005 m. leidžiamas žurnalas „Bravissimo“, nuo 2002 m. „Švyturio“ apdovanojimai, vėliau nuo 2014 m. pervadinti „Metų solisto“ nominacijomis.
Porą metų vyko paruošiamasis darbas įdiegiant naują, šiuolaikinę bilietų pardavimo sistemą „Koobin“ (ji įdiegta 2018 m. pradžioje), sukurtas naujas LNOBT prekės ženklas ir stiliaus vadovas, ir t.t. Aktyviai komunikuojama tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidoje. LNOBT spektaklių recenzijos atsirado solidžiausiuose užsienio leidiniuose: „Opera“, „Opera Now“, „Dance“ ir kt.
Tad teiginys, kad teatras nesurinkdavo pilnų salių, yra klaidinantis.
Per mano darbo LNOBT metus buvo ypač kreipiamas dėmesys edukaciniams, publikos plėtros projektams. Komunikacijos kokybės rezultatas turėtų būti publikos plėtra. LNOBT salės buvo pilnos, poreikis spektaklių bilietams buvo didžiulis, todėl pradedant juos pardavinėti gegužės mėnesį (abonementiniai bilietai, bilietai į premjeras) kitam sezonui, į tam tikrus renginius jie akimirksniu būdavo išperkami. Tad teiginys, kad teatras nesurinkdavo pilnų salių yra klaidinantis.
Kalbant apie repertuarą – LNOBT turėjo labai kokybišką ir aukščiausio meninio lygio repertuarą, kurio spektakliai ir šiomis dienomis pristatomi žiūrovams. Galėčiau priminti ir pateikti tokius pavadinimas kaip A.Minghella režisuota G.Puccini opera „Madam Baterflai“ (LNOBT, Anglijos nacionalinės operos (D.Britanija), Niujorko Metropolitan operos (JAV) koprodukcija), režisieriaus V.Boussard (Prancūzija) J.Massenet opera „Manon“ (LNOBT, San-Francisko opera), R.Wilson režisuoti „Pasija pagal Joną“ („Chatelet“ teatras (Paryžius), LNOBT, „Vilniaus festivalis“ 2007 m.), 2019 m. įvykusi šio režisieriaus operos „Turandot“ premjera, G.Kramer režisuota J. F. Halevy opera „Žydė“, P.Eötvöso opera „Meilė ir kiti demonai“ pastatyta kartu su Glaindborno festivaliu (Didžioji Britanija) – tai senosios komandos palikimas.
Taip pat buvo statomi ir lietuvių autorių kūriniai: G.Kuprevičiaus „Čiurlionis“ (chor. R.Bondara), O.Narbutaitės „Kornetas“ (rež. G.Varnas), B.Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. J.Jurašas, R.Šerkšnytės opera vaikams „5 Merės stebuklai“ (rež. K.S.Jakštas), J.Tamulionio opera vaikams „Bruknelė“ (rež. G.Padegimas), baletas „Procesas“ (chor. M.Rimeikis, muz. M.Urbaičio), baletas „Barbora Radvilaitė“ (chor. A.Cholina) ir t.t.
Taip pat reiktų paminėti dažnas LNOBT trupės gastroles Europoje, Izraelyje, Kinijoje ir kt.
– Darbuotojai tiek Vilniuje, tiek ir Klaipėdoje skundėsi, kad buvo labai aiškiai atskirta administracija ir kūrybiniai darbuotojai, o pats valdymas buvo labai hierarchiškas ir tai nulėmė slogią atmosferą teatre. Klaipėdiečiai tvirtino, kad kardinalus emocinis pokytis įvyko būtent jūsų vadovavimo laikotarpiu ir į teatrą atnešėte biurokratiją.
– Man pradėjus dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko kardinalus pokytis – buvo nugriautas teatras, prasidėjo naujojo teatro statybos. KVMT teatro darbuotojai išsibarstė po 5 skirtingas miesto erdves.
Kuriamos naujos bendruomeninės tradicijos, motyvavimo programos, atliekami pasitenkinimo darbu tyrimai.
Teatro administracija, baleto trupė, choras, orkestras, pastatymų tarnyba, solistai tapo fiziškai atskirti. Neturime bendrų erdvių, koridorių, kavinukės ir kitų patalpų, kur galėtų vykti bendravimas, net susirinkimams neturime skirtų patalpų. Tačiau padalinių vadovai, personalo atstovai deda tikrai daug pastangų, kad komunikacija, santykiai kolektyve nenukentėtų. Kuriamos naujos bendruomeninės tradicijos, motyvavimo programos, atliekami pasitenkinimo darbu tyrimai.
Tikrai negalėčiau sutikti, kad ji yra slogi, nors gyvename tikrai labai sudėtingomis sąlygomis. Atvirkščiai, sakyčiau, kad kolektyve daug vilties, tikėjimo tuo, ką darome, ir naujojo Teatro laukimo. Priešingu atveju KVMT kolektyvui tikrai nebūtų pavykę tiek daug sukurti, atlikti ir įgyvendinti nuostabių idėjų, projektų, premjerų.
LNOBT buvau atsakinga už Rinkodaros ir Žiūrovų aptarnavimo tarnybų sklandų darbą, rinkodaros strategijos kūrimą ir įgyvendinimą. Šio padalinio darbuotojų emocinis klimatas buvo tikrai labai geras. Kai kurie jų tebedirba ir dabar.
Biurokratijos yra tik tiek, kiek reikalauja mūsų veiklą reglamentuojantys įstatymai. Tikrai ne daugiau. Aišku, dokumentaciją, jos pateikimą reglamentuoja jau 2020 m. mūsų teatre įdiegta elektroninė dokumentų valdymo sistema, o nuo 2023 m. kovo 1 d. visose valstybinėse ir nacionalinėse kultūros įstaigose visuotinai įdiegta elektroninė dokumentų valdymo sistema, kuri, iš vienos pusės, palengvina darbą, taip pat – drausmina ir gan griežtai reglamentuoja darbą su dokumentais.
– Klaipėdiečiai kritikavo ir jūsų repertuaro politiką: orientuotą išimtinai į operą ir baletą, o ne tradiciškai įprastus šio teatro žanrus, kuriuos labiausiai vertina ir miesto bendruomenė – operetes ir miuziklus. Per penkerius metus nebuvo nė vieno naujo pastatymo šių žanrų, taip pat nė vieno spektaklio vaikams.
– Ir šiuo klausimu pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija. Kalbant apie pastatymus nuo 2018 m. rugsėjo mėn., reikia pasakyti, kad visus šiuos metus teatras veikia nuomodamasis patalpas visoms savo veikloms: repeticijoms ir spektakliams, administracijos darbui.
Nepaisant ribotų kasdienių darbo sąlygų, kurias dar sunkino karantinas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 2018–2022 m. organizavo beveik 400 renginių; įvyko 20 premjerų: operų, šokio spektaklių ir kt.; gastroliavo Lietuvoje ir užsienyje. Visi pastatymai įgyvendinti taip, kad, užbaigus renovaciją, spektakliai lengvai techniškai galėtų būti perkelti į naujojo teatro sceną.
Planuojant premjeras buvo siekiama įvairovės žanrų, stilių, formų prasme. Tarp jų – vaikiški spektakliai: A.Kučinsko „Žvaigždžių opera“ (rež. R.Kaubrys), K.Lučinsko šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“ (chor. A.Krasauskaitė), J.Gaižausko opera „Buratinas“ (kamerinė versija), S.Dikčienės operelės vaikams „Kabakšt kabaldakšt“, Koncertai kūdikiams „Mažasis Mocartas“, orkestro programa vaikams „Linksmasis orkestro laivas“ ir daugybė edukacinių projektų.
Teatro kūrybinė veikla buvo pastebėta ir vertinama tiek žiūrovų, ką liudija jų pilnos salės, tiek profesionalių meno vertintojų
Įvyko operetės J.Offenbach „Orfėjas pragare“ (rež. R.Bunikytė) premjera, buvo padarytas miuziklo J.Kander „Čikaga“ atnaujinimas (rež. R.Bunikytė). Taip pat 2018 m. rudenį solistų pageidavimu į repertuarą grąžinome prieš tai buvusios vadovybės atsisakytą J.Bock miuziklą „Smuikininkas ant stogo“.
Teatro kūrybinė veikla buvo pastebėta ir vertinama tiek žiūrovų, ką liudija jų pilnos salės, tiek profesionalių meno vertintojų. Pastaraisiais metais profesionalaus meno vertintojai ne kartą skyrė apdovanojimus KVMT kūrėjams: 6 „Auksiniai scenos kryžiai“; 5 „Padėkos kaukės“ (Klaipėdos miesto teatralų apdovanojimas). Buvome pastebėti ir tarptautinėje erdvėje.
2021 m. Lietuvą nustebino ambicingas KVMT projektas – I tarptautinis Klaipėdos festivalis. Festivalio programoje – operos, šokio, simfoninės muzikos žanrai, socialinė bei bendruomeninė festivalio lydinčių renginių programa. Festivalio vizitine kortele tapo 2020 m. Klaipėdos elinge pastatyta R.Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ (M.Pitrėnas, D.Abaris, G.Šeduikis, S.Šimkūnaitė, S.Straukaitė).
Šis spektaklis Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui atvėrė žinomumo duris į pasaulį. Tarptautinėje „OperaVision“ platformoje tris mėnesius vykusią transliaciją peržiūrėjo virtualūs žiūrovai iš 58 šalių Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje.
Pirmosios transliacijos metu vykusio tiesioginio pokalbio tarp žiūrovų ir spektaklio statytojų metu skambėjo žinutės: „KVMT „Skrajojančio olando“ pastatymu didžiuotųsi net pats R.Wagneris“; „Nežinia, ar tokią įspūdingą scenografiją ir pateikimą būtų sumanęs net pats kompozitorius. Ačiū, kad pasaulio operos gerbėjams pristatote tokius įspūdingus pastatymus“.
Tarptautinėje erdvėje ypatingo dėmesio sulaukė ir kitas Teatro projektas – E.Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ (chor. M.Rimeikis). 2021 m. spektaklis buvo transliuotas ir šiuo metu yra transliuojamas prancūzų kultūros kanale „Mezzo“, kurio prenumeratoriai net 80-ties pasaulio šalių gyventojai.
Pavyko nuveikti tikrai labai daug turint labai ribotas sąlygas.
Ką tik – kovo 17, 18 d. – KVMT pristatė pasaulinio garso choreografo A.Ekmano šokio spektaklį „Kaktusai“. Tai pirmasis jo pastatymas Baltijos šalyse. Nuostabi premjera, į kurią plūdo ne tik klaipėdiečiai, bet šokio mylėtojai iš visos Lietuvos, bei šio choreografo fanai iš užsienio.
Pavyko nuveikti tikrai labai daug turint labai ribotas sąlygas. KVMT veiklą vertina ne tik Klaipėdos, Vakarų Lietuvos, Lietuvos, bet jau ir tarptautinė bendruomenė. Visa tai – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvo darnios ir atsidavusios veiklos rezultatas. Tikrai turime kuo didžiuotis.
– Dalis teatralų išsakė požiūrį, kad nevertinote pačios Klaipėdos trupės bei solistų, ne tik nepalaikėte santykių, tačiau dažniausiai remdavotės kviestiniais artistais iš Vilniaus.
– Klaipėdiečių solistų trupėje tikrai yra talentingų menininkų, todėl formuojant repertuaro spektaklių sudėtis, prioritetas visuomet yra skiriamas teatro solistams.
Tam rengiamos atviros perklausos – tai yra įprastinė praktika muzikiniame ar operos teatre.
Tačiau rengiantis naujiems pastatymams meninę koncepciją kuriantys režisieriai bei dirigentai ieško tam tikrą vaidmenį geriausiai įgyvendinti tinkanti atlikėją. Tam rengiamos atviros perklausos – tai yra įprastinė praktika muzikiniame ar operos teatre. Į šias perklausas kviečiami dalyvauti visi norintys – ir trupės, ir kviestiniai solistai, kurie perklausose gali atskleisti savo stipriąsias puses. O spektaklio statytojai, stebėdami jų pasirodymus – nuspręsti, kurie atlikėjai geriausiai atitinka jų menines vizijas.
Be to, teatre ne visuomet atsiranda specifinių balsų, tinkamų konkrečiam vaidmeniui atlikti. Tokiu atveju šie vaidmenys taip pat skiriami kviestiniams atlikėjams. Tarkim, Tonijas G.Donizetti operoje „Pulko duktė“ – Lietuvoje turime tik du tenorus, kurie gali sudainuoti šią sudėtingą partiją, todėl suprantama, kad abu solistai buvo pakviesti dalyvauti klaipėdietiškame pastatyme.
Klaipėdiečių trupė nėra gausi, todėl ne visuomet pakanka jų resursų spektaklių sudėtims. Todėl dažnai solinius vaidmenis spektakliuose atlieka ir teatro choro artistai – taigi, sumažėja ir teatro choro resursai. O dar nepamirškime, kad nepakanka suformuoti vieną solistų sudėtį – juk vieno solisto ligos atveju tektų atšaukti spektaklį.
Deja, LMTA Klaipėdos fakultetas neberengia muzikiniam teatrui reikalingų specialistų – nei orkestro artistų, nei operos solistų. Dėl šios priežasties į trupę papildo jauni solistus iš Vilniaus ar Kauno.
Be abejo, visuomet norisi remtis savais atlikėjais, todėl jau keleri metai buvo rengiamos perklausos, kurių metu atsirinkdavome jaunus solistus, kurie papildydavo KVMT trupę. Labiausiai norėtųsi, kad tiek solistų trupę, tiek kitus meninius kolektyvus papildytų jauni profesionalai, studijuojantys, gyvenantys Klaipėdoje. Deja, LMTA Klaipėdos fakultetas neberengia muzikiniam teatrui reikalingų specialistų – nei orkestro artistų, nei operos solistų. Dėl šios priežasties į trupę papildo jauni solistus iš Vilniaus ar Kauno.
– Teatralai išsakė gan stiprią kritiką dėl jūsų pavaduotojos Audronės Juozauskaitės darbo principų, o jos bendravimas su žmonėmis remiasi išimtinai nepagarba žmonėms ir jų įžeidinėjimais. Ar jums pačiai yra tekę girdėti apie tokį pavaduotojos elgesį, nusiskundimų jos darbo metodais? Ir ar ėmėtės veiksmų, kad taip nebūtų?
– A.Juozauskaitė yra turinti itin aukštas vadybines kompetencijas darbuotuoja. Man asmeniškai nėra tekę girdėti nusiskundimų. Nors turėjome keletą tobulintinų situacijų. Jas sprendėme. Visus skatinu kalbėtis ir spręsti susidariusias problemas.
