„(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“
Vienas sėkmingiausių Naujojo teatro spektaklių „Stiklinis žvėrynas“ (rež. a.a. Artūras Šablauskas 1963–2012) taip pat kalba apie negalią, tačiau kiekvieno šiame teatre dirbančio žmogaus istorija lieka už kulisų, nežinoma ir nepažinta – kaip jis ar ji čia atsidūrė? Kas nutiko, kad negalia tapo šio žmogaus gyvenimo dalimi? Iš kur sėmėsi jėgų ir įkvėpimo, kad negalia virstu jos ar jo galia dirbti, kurti ir toliau iš naujo gyventi?
Šiuo „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ projektu pristatoma „(ne)galia“, kad fizinis ribotumas nėra stabdis ar kliūtis tokioje neribotoje meno formoje kaip teatras.
Susipažinkime su Tomu Juzeliūnu
– Papasakokite, ką veikėte iki atrandant „Naująjį teatrą“?
– Aš esu profesionalus muzikantas, nuo šešerių metų mokiausi muzikos, paskui nuo septynerių pradėjau mokytis nacionalinėje M. K. Čiurliono meno mokykloje. Pabaigęs mokyklą įstojau į muzikos akademiją ir tada mane paėmė į kariuomenę. Kadangi mano nervų sistema visada buvo jautri, tai ta kariuomenė neprisidėjo prie mano sveikatos ir taip išėjo, kad paskui grįžęs apsirgau.
Aš mokslus baigiau, buvau labai užsispyręs, labai norėjau baigti kompozicijos mokslus. Pabaigęs dirbau leidykloje kurį laiką, bet paskui buvo tokia sveikatos padėtis, kad iš viso likau be darbo, o paskui buvo toks metas, kai 13 metų dirbau su aklaisiais valstybiniame Vilniaus chore, kuris anksčiau vadinosi Lietuvos aklųjų choras „Vilnius“. Ten aš išdirbau 13 metų, bet paskui, kai pajutau, kad man truputėlį per sunku darosi, nes scenoje koncerto metu reikėdavo išstovėti 2 valandas, o tai nėra lengva. Plius, ten tekdavo akliesiems padėti, juos vedžioti.
Man čia yra gerai, nes ir mano diplome užrašyta „kompozitorius“ ir dirbu pagal savo specialybę.
Paskui aš išėjau iš to choro ir kelerius metus neturėjau darbo ir kažkur 2018 m. pabaigoje kaip tik buvo šio teatro jubiliejus ir per laidą „Kultūros diena“ buvo parodytas toks siužetas apie šį teatrą ir man sukirbėjo tokia viltis. Tada aš susiradau teatro kontaktinį numerį ir mes sutarėme susitikti dėl pokalbio, o po to ir pradėjau dirbti. Man čia yra gerai, nes ir mano diplome užrašyta „kompozitorius“ ir dirbu pagal savo specialybę. Taip pat aš 8 metus mokiausi kaip pianistas muzikos mokykloje, fortepijonas yra toks geras dalykas, kai neturi darbo, tai sėdi namie ir kažką groji, komponuoji.
– Jūs šiame teatre dirbate kompozitoriumi – atlikėju, o ką teatras veikia jumyse?
– Esu visą laiką užimtas. Ar tu dirbi, ar nedirbi, kompozitoriaus toks darbas, kad visada kažką galvoji. Man visada tas imponavo, kad šiame teatre daug meilės. Ant popieriaus neužrašysi, nepaaiškinsi, kad ir Svetlanos (teatro direktorė – aut. past.) pavyzdys, kai kažkas pradėjo materialiai šnekėti, tai ji sako: „Na, jūs jau čia visai be meilės pašnekėjot.“
– Papasakokite, su kokiomis kliūtimis teko susidurti dėl savo sveikatos ir ar jų sumažėjo jūsų kasdienybėje atsiradus teatrui?
– Būna, kai reikia per negalėjimą kažką padaryti, atsikelti nesinori ir panašiai, bet sakyčiau, kad sveikatai man teatras duoda pliusą. Čia būdamas aš saugiau jaučiuosi. Nes būna kartais ateini sudirgęs, tik įeini pro duris ir kažkaip viskas nusiramina.
– Kas jums yra sunkiausia dirbant būtent šį kompozitoriaus atlikėjo darbą?
– Sunku pasakyti... Kartais būna, kai pasako, kad dabar ką nors vaikiško pagrok, tai aš pagroju, bet reikia save labai mobilizuoti. Man sunku yra tai, kad aš visada turiu būti susikaupęs į tą spektaklį ir pasitaikęs pašalinis darbas truputį sutrukdo, bet viskas yra galimybių ribose. Stengiuosi save saugoti, nes yra buvę gyvenime situacija, kai buvau stipriai sugriuvęs ir po to, kai jau atsikėliau liko tas atsargumo jausmas.
Gal kai kam atrodo, kad aš tik sėdžiu ir nieko nedarau, bet aš vis tiek kažką galvoju apie tą darbą. Vis tiek kažkokia analizė vyksta. Pavyzdžiui, kai aš dirbau chore, tai per 13 metų beveik nieko nesukūriau. O šis dabartinis darbas man nekliudo kūrybai, gal netgi padeda.
– Jei vis dėlto dabar nebūtumėte šiame teatre, kaip manote, ką dabar veiktumėte?
– Labai sunku pasakyti. Jeigu taip sąžiningai, turbūt melsčiausi, kad rasčiau sau darbą ir kasdienybėje daryčiau tai, kas priklauso nuo manęs.
– Šio teatro spektakliuose kaip „Stiklinis žvėrynas“ arba „Alter ego“ yra stipriai išreikštas tikėjimas ir viltis. Koks jūsų santykis su tikėjimu, o gal netikėjimu?
– Man tikėjimas yra kasdienybė. Kiekvieną dieną meldžiuosi, bet meldžiuosi ne šiaip abstrakčiai, bet savo situacijoje. Pavyzdžiui, dabar bus mano ligonio malda, žmogaus, kuris negaluoja su savo sveikata. Pasimeldžiu, pasimeldžiu ir būna, kad akyse prašviesėja. Ta kasdienybė ir gyvenimas iš Dievo malonės.
– Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte, kad žmonės geriau suprastų apie galią ir negalią bei jų santykį?
– Vieną kartą aš gulėjau ligoninėje ir buvo toks kolektyvas atvažiavęs iš Norvegijos, o gal Didžiosios Britanijos, dabar jau neatsimenu... Tokie jauni žmonės, sakyčiau idealistai, jie koncertuoja, daro spektaklius būtent psichiatrinėse ligoninėse, kas sudaro apie 80% jų veiklos, o likusi dalis skirta tam, kad užsidirbtų. Jauni žmonės, labai gražūs, sveiki ir šokėjai, ir dainininkė, toks mobilus kolektyvas ir jie tokią misiją vykdo.
Mano noras būtų toks, kad žmonės galvotų, kad, tarkim, nervų liga yra niekuo ypatinga, tai viena iš daugelio. Pas mus dar daug senų mitų, o tas jaunų žmonių kolektyvas priima, kad įvairios ligos gali bet kam iš mūsų nutikti, todėl jie savo požiūriu mane labai gerai nuteikė.
– O kaip jūs manote, ar tas požiūris mūsų visuomenėje keičiasi?
– Labai po truputį keičiasi.
– Kaip manote, ar teatras jums leidžia parodyti tą kitokį santykį tarp galios ir negalios?
– Man atrodo, kad taip. Ypač kai būna tas labai geras jausmas po spektaklio „Kodėl aš čia?“, kai žmonės arba apsiverkia, arba su tokiais laimingais veidais išeina ir suvoki, kad čia ne veltui dirbi.
Kai žmonės arba apsiverkia, arba su tokiais laimingais veidais išeina ir suvoki, kad čia ne veltui dirbi.
– Jūsų tėvas žinomas kompozitorius Julius Juzeliūnas, ar teko dėl to jausti spaudimą ir aukštų lūkesčių kėlimą?
– Iš tikrųjų ne, nors į muziką mane nukreipė tėvas ir dėl to esu laimingas. Yra netgi toks pasakymas apie Bachą, Mozartą ir Beethoveną. Bachas parodė, ką reiškia būti visatos centru, Mozartas parodė, ką reiškia būti žmogumi, o Beethovenas parodė, ką reiškia būti Beethovenu.
Iš tikrųjų, žmonės būdami depresijoje tiesiog nekuria, bet aš išmokau per tuos daugelį metų kurti ir su depresija, kas yra labai reta, nes daugelis didžiųjų kompozitorių kaip Čaikovskis ir kiti sirgo depresijomis, bet jie sirgdami nerašė muzikos, rašydavo tik atėjus pasveikimo remisijai.
Muzika ir kūryba man padėjo ir tai leidžia nukreipti dėmesį nuo savo problemų ir pagaliau tai yra prasminga, kaip tam tikra terapija. Žmonės prie manęs prieina ir sako, kad mano muzika jiems buvo kaip terapija, lyg akyse šviesiau pasidarė.
Muzika ir kūryba yra prasminga, kaip tam tikra terapija.
Toks paradoksas, žmogus sėdi savo kažkokiame depresiniame kalioše, bet savo pozityvia laikysena per muziką pagerina kito nuotaiką, o dažnai vien savo paties buvimu padedame ir esame naudingi kitiems, aišku, svarbu ir daryti kažką, bet kartais užtenka savo buvimo.
– Ar buvo momentų, kada jūs nebūtumėte kalbėję apie tai, ką mes dabar kalbame?
– Aš nuo senų laikų turiu tam tikrą taisyklę, kad kalbėti reikia, net kai ir nesinori, bet ne per daug ir ne su kiekvienu žmogumi. Tas kalbėjimas leidžia važiuoti toliau. Kaip pavyzdžiui, su vienu aklu žmogumi ėjau iš koncerto ir per Kuršių marias ėjo toks gražus mėnulio takas, tai aš jam apie tą mėnulio taką papasakojau ir jis man spust ranką, labai jam tai patiko. Tuo, kad aš jam tai papasakojau, jis turėjo galimybę tame dalyvauti, nors ir nematydamas, o tai žmogui labai svarbu.
– Pasakykite, apie ką dabar svajojate?
– Svajoju sulaukti atostogų, kurias praleisiu sanatorijoje.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ 3700 eurų paramą.
