Nors šio režisieriaus kūryboje atskirties jausmas be galo stiprus, šia atmosfera ir apsiriboja jo scenarijų ar dramaturgijos įtaiga. Po kiek laiko atmintyje geriausiai išlieka pavienės detalės, tam tikros nuotaikos, o įvykiai, kad ir kokie tą akimirką svarbūs, išblėsta. Nes iš tiesų jie tėra pretekstas vienatvės vaizdinių grožiui. Tai – ne visumos, bet akimirkų poezija. Toks gyvenimas negali būti išbaigtas. Jis neturi savo aiškių prasmių ir galutinio tikslo. Ir net jeigu jam aiškias ribas nubrėš mirtis, ji tiesiog susilies, sutaps su tuo buvusiu gyvenimu-negyvenimu ir atrodys, kad šis tęsiasi toliau.
Kornélio Mundruczó 2016 m. pastatyta „Gyvenimo imitacija“ – paskutinis „Sirenų“ festivalio akordas, dokumentinėmis detalėmis, tam tikrų faktų analize neiškritęs iš bendro šių metų festivalio bei apskritai teatro konteksto. Tačiau čia dokumentika – vos vienas nugirstas faktas – pasitarnauja kūrybai ir yra atspirties taškas ne kažkokios tiesos atskleidimui ar užmirštos istorijos prikėlimui, o fantazijai, savitai filosofijai skleistis. Ir taip, apsiriboję tik vienu faktu ir nugrimzdę į paprastą, ganėtinai lėtą būtį, mes gauname daugiau gyvenimo realybės nei kad apsiginklavę šimtais dokumentų. Laikraštyje perskaityta žinutė – vienas romas nužudė kitą romą – čia įsisiūbuoja ir pradeda gyventi savo naują, kino ir teatro kalbomis apdorotą gyvenimą.
Hiperrealistinis Mártono Ágho scenovaizdis įklampina mus į laiko tėkmę sustabdžiusį, įvairiausių rakandų, kone įsišaknijusių šiukšlių užvaldytą butą. Šis buto vaizdas ir yra visa ko valdovas. Gyviausias čia – jis. Su savo nenutrinta, neremontuojama praeitimi. Su savo tvankia, stingdančia apatija. Su žemos savivertės įrodymais. Su maisto likučiais, tikėjimo ženklais, tekančiu čiaupu ir... Žmonėmis.
Kad ir koks pasimėgavimas apima bežiūrint šį vengrų spektaklį, neapleidžia mintis, kad analizuoti čia nelabai yra ką. Iš tiesų svarbiausias čia ne atstumtasis, ne, šiuo atveju, romas ir teisybės pasaulyje trūkumas, ne vos vos besivelkantis gyvenimas, ne traumuojami vaikai, ne pavėpę valstybės tarnautojai, o jų istoriją perteikti padedantys efektai. Griaustinis, šviesų mirgėjimas už lango, vėjas ir realus šaltis, veikėjams išėjus iš buto ir atsidūrus ekrane. Bei, žinoma, efektyvusis, lėtas it sapnas nugyvento buto apsisukimas, apsivertimas aukštielninka, griausmingas daiktų bildėjimas, išvirtimas, kuris jau nebuvo vien tik daili nedailaus gyvenimo imitacija, o kažkas daugiau. Mat suteikė šansą vaizduotei, išsiveržė iš preciziško tikrovės tikslumo ir užvertė vieną lapą, kad atsiverstų stebėtino panašumo kitas.
Antroji šio spektaklio pusė – naujas šio buto apgyvendinimas, alsuoja nekantrumu. Realybę aplanko ironijos šmėklos. Atsiranda tam tikras nuotolis, vaidyba tampa grubesnė, gyvenimiškos detalės ne užburia savo poetiškumu, o sukelia juoką. Naujoji buto gyventoja gerokai jaunesnė. Jos gyvenimo-negyvenimo ritmas kitoks, greitesnis ir kartu buitiškesnis. Jos skeptiškos akys žvitriai ieško kad ir nevykusios, bet išeities. Išeities ne gyvenimui, bet akimirkai: tam kartui, per kurį visi prasmę suteikiantys tikslai atidedami rytdienai, kitiems metams, kitam...
Režisieriui negaila atstumtojo. Jis žvelgia į jį su šaltu blaivumu. Atstumtasis ir pats turi savigailos. Ir čia jau neaišku kas kaltas, kas pradėjo ir ko vertas šitas prisuktas, užmarinuotas gyvenimas. Mes tuo tarpu galime būti atleisti nuo moralų bei iš jų atsirandančių išvadų ir mėgautis hiperrealistinio spektaklio technikomis, gal kiek efektyvumą praradusiais, į veiksmą įsiliejančiais ekranais, ir daiktais, kurie, labiau nei žmonės, čia atranda ir įprasmina save.
