Spektaklio režisierius – jaunas aktorius, pradedantis režisierius Paulius Markevičius, kuris artėjant premjerai, sutiko Laurai Bartusevičiūtei papasakoti, kuo jį sudomino klasikinė medžiaga ir kaip ją planuoja pateikti šiuolaikiniam žiūrovui.
– Kūrei vaidmenis Gintaro Varno „Oidipo mite“, Eimunto Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje“, kartu su aktorių trupe „Theaomai“ „Broliuose Karamazovuose“. Kodėl šį kartą nusprendei atsidurti režisieriaus pozicijoje ir ėmeisi „Kuprelio“?
– Režisieriaus pozicijoje atsidūriau, nes turėjau progą dirbti su savitai mąstančiais, savitai kuriančiais, savitai pasaulį matančiais ir kitų savitumą vertinančiais – tai įkvepia. Tokie žmonės sugeba kūrybingai atspindėti mus supančias problemas, o kartu mūsų pasaulyje kurti kitokius pasaulius – kartais gražesnius, kartais trapesnius, kartais skaudesnius, kad galėtume pamatyti tai, ką esame užmiršę. Galbūt didžiausią įtaką režisuoti padarė Eimuntas Nekrošius, pas kurį mokiausi vaidybos. Tačiau noras režisuoti buvo dar studijuojant – pajutau, kad norėčiau ir galėčiau kurti.
Pirmas rimtesnis mano režisūrinis darbas buvo prieš trejus metus kurtas spektaklis pagal Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“, vėliau pradėjau dirbti radijo teatre „Bilietų nėra“, kurti įvairius pasirodymus ir akcijas, tad režisūra atsirado po truputį ir iš įvairių pusių.
Su „Kupreliu“ irgi suvedė labai įdomi istorija. Ignas Šeinius, „Kuprelio“ autorius, daug laiko dirbo Švedijoje, kur rūpinosi Lietuvos pabėgėliais. Švedijoje gyvena ir mano mama, todėl kartais ten atostogauju. Vieną dieną man būnant Švedijoje, paskambino Arūnas Vozbutas ir pasiūlė prisijungti prie „Kuprelio“ kūrimo. Iš pradžių labai išsigandau, abejojau. Ėmiau ieškoti Šeiniaus pėdsakų Švedijoje, dar kartą perskaičiau kūrinį, kuris pasirodė visiškai kitoks, nei mokykloje ir pradėjome dirbti.
Dabar, tuometinis trumpas pokalbis telefonu nenutrūkstamai veda link to, kad netrukus rodysime premjerą. Pats statyti „Kuprelio“ išdrįsęs nebūčiau. Medžiaga gali pasirodyti paprasta, tačiau iš tikrųjų yra labai sudėtinga. Tai impresionistinis kūrinys, kuris suteikia galimybę jį suprasti iš labai skirtingų kampų – patį veikėją, jo istoriją, pagrindinę temą – meilę. Taip pat ir meilės „kaltininkę“, apie kurią mes žinome tik nuotrupas. Tai suteikia daug plotmės mąstymui, kūrybai, šią literatūrą gali pakreipti labai įvairiai, iškeldamas ir ryškindamas vienas ar kitas detales, istorijos niuansus – tuo ji žavi, bet tuo pačiu ir pavojinga. Mes atradome savo ašį, nenuostabu, jei kas visai kitaip mato šią istoriją.
– Kuo tau pačiam ši medžiaga pasirodė artima ir įdomi? Galbūt ir pats gali susitapatinti su Olesio personažu? Kuo kūrinys pasirodė kitoks, nei 8-oje mokyklos klasėje?
– Viskas, ką prisimenu iš aštuntos klasės – tai žvaigždėtos naktys, malūnas, prisiminimų nuotrupos, potėpiai, vaizdiniai paveikslai. Prieš pradėdamas dirbti, atkreipiau dėmesį į visai kitus dalykus. Pirmiausia į meilę – ir kuriančią, ir naikinančią. Kilo klausimas, apie kokią meilę mes kalbame? Apie meilę žmogui? Apie tą vienintelę meilę? Kiek kartų reikia įsimylėti ir kiek kartų per gyvenimą tai atsitikti? Kiek meilių reikia, kad sukurtum gyvybę? Ar mes kalbame apie meilę visumai? Meilės įžvelgimą kiekviename dalyke? Suvokimą savęs, kaip visumos? Juk tai yra meilė.
Atstumtis dėl išorinių dalykų, prigimtinių duotybių, kurios, lyg nepritinka prie „normos“,
Kita, kone pati ryškiausia tema kūrinyje – atstumtis. Atstumtis dėl išorinių dalykų, prigimtinių duotybių, kurios, lyg nepritinka prie „normos“, ir tai trukdo siekti tikslų, svajonių, mylėti, paprasčiausiai – gyventi. Ne tik išoriniai dalykai, bet ir vidinės savybės, kompleksai, kuriuos užkrauna aplinkiniai – komentarai, kuriuos girdi dešimt ar dvidešimt metų, verčia tikėti, kad esi toks ir ne kitoks.
Taip tarsi užkalamas vidinis žmogaus trapumas, po išorine grubumo kauke, todėl labai įdomu nagrinėti, kaip trapukas ir grubumas sąveikauja tarpusavyje. Su Arūnu kalbėjome, kad pas jį kaime gyveno toks žmogus, suluošintas gyvenimo. Vaikams būdavo įdomu, ar jis apskritai ką nors jaučia, ar vaikšto į tualetą, ar pradūrus, kraujas bėga. O iš tikrųjų, už tų kuprų, už visų išgirstų, suformuotų nuomonių, už veriančių žvilgsnių, slepiasi dideli pasauliai! Man atrodo, trapesni, nei tų, į kuriuos gatvėse niekas neatsisuka iš nuostabos. Dar viena tema, apie kurią noriu kalbėti – vėlavimas.
Vėlavimas ne į autobusą, ar susitikimą, bet vėlavimas plačiąja prasme, kai gyvenime, vienoms ar kitoms aplinkybėms susiklosčius, pavėluojame susitikti žmogų, su juo pasikalbėti, išklausyti. Tuomet graužiamės už padarytas klaidas, gailimės pasirinkimų ar poelgių, tačiau sugrįžti nebegalime. Pats mūsų spektaklis – labai trapus, kuris lyg rizikuoja prapulti tarp kitų spektaklių, gausių spalvomis, gyvų orkestrų, šimtų aktorių, greitų įspūdžių, prie kurių žmogus yra pripratęs. Gal tam tikri sprendimai spektaklyje atrodo naivūs, paprasti, bet kažkuria prasme tas paprastumas padeda grįžti prie teatro ašies – žmogaus ir jo jausmų.
– Koks yra tavo, kaip režisieriaus, tikslas? Apie ką tau svarbu kalbėti?
– Dirbdamas su Arūnu labai daug galvojau. Štai pats Arūnas teatre dirba jau nemažai metų, vaidina daugelyje spektaklių, tačiau tenka kurti tik kokį nedidelį, epizodinį vaidmenį, pasivaidenantį keliose scenose. O jis gali ne prasčiau nei tie, kurie kuria pagrindinius vaidmenis. Tiesiog negauna tokios galimybės, bet gali puikiai, todėl ir jame matau kažkiek Kuprelio. Gyvenimas vieniems sudėlioja labai palankias galimybes – viskas einasi kaip per sviestą, o štai kitiems kažkodėl reikia daug sunkiai dirbti ir dar neaišku, ar pasiseks.
Todėl ir žinutė būtų paprasta – neskubėkim. Atrodo, žinome viską ir suprantame, bet juk ir nuo smirdančio, purvino gatvėje ar troleibuse norime pasitraukti, į pokalbį nesileidžiame. Prie sulinkusio, sužaloto – vidumi ar išore – atvira širdimi nepuolam. Tad neskubėkime. Neskubėkime vertinti, kritikuoti. Ypač žodžiais, jie išlekia iš mūsų lengviau nei poelgiai, tačiau žeidžia skausmingiau ir randus palieka ilgam.
– Pagrindinius vaidmenis „Kuprelyje“ atliks Arūnas Vozbutas ir Jurga Kalvaitytė. Kodėl pasirinkai vyresnės kartos aktorius ir kaip sekasi dirbti kartu?
– Pati situacija mane susirado – Arūno ir Jurgos iniciatyva, todėl ir kuriam visi trys. Tačiau net jei pats būčiau pasirinkęs šią medžiagą inscenizuoti, manau, nebūčiau išvengęs vyresnės kartos aktorių. Labai džiaugiuosi, kad kuriant „Kuprelį“ susitikau būtent šiuos žmones. Tikiu, kad kiekvienas susitikimas gyvenime – mums skirtos pamokos. Tad ir mūsų trijulė, neapsiribojant darbu ir kūryba, vienas iš kito mokomės. Kartais jaučiu, kad nesuprantu, turiu vytis daugiau patirties turinčius, o ir jiems, pasitaiko, reikia kantrybės mane suprasti. Bet tai ir yra kūryba teatre – ieškojimas, dialogas, susikalbėjimas. Repeticijos pilnos visko – juoko, nervo, tylos, susikaupimo.
Kitaip, tikiu, ir negalima, jei dirbi nuoširdžiai – tuomet ir įsimyli, ir durimis trenkti gali. Teatras juk grupės darbas, o žmonės ateina iš skirtingų namų, tačiau turi vieną tikslą. Gera matyti, kad tiek Arūnas, tiek Jurga dega noru dirbti, kurti. Manau, kad mintyse su „Kupreliu“ praleidžia daug bemiegių naktų, aš ir nuo jų neatsilieku. Mūsų komandoje taip pat dirba scenografė Barbora Šulniūtė, kuri neseniai baigė studijas. Jai šis darbas bus vienas pirmųjų.
– Dirbi su Meno ir mokslo laboratorija, kur inicijavote spektaklį „Dalykai“, paremtą kvantinės fizikos teorija. Esi performanso / instaliacijos „Dvi su puse minutės“ kūrybinės grupės narys. Panašu, kad savo darbuose mėgsti jungti iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusias sritis, ieškai, kaip priartinti žiūrovą prie spektaklio. Ar ankstesnių darbų atspindžių galime tikėtis ir būsimoje premjeroje?
– Tikrai ne, nes būtent tai ir yra smagiausia. Nors dar nėra daug darbų, kuriuos esu režisavęs, tačiau visi jie labai skirtingi. „Dalykus“ įvardinčiau, kaip performatyviausią spektaklį, „Dvi su puse minutės“ kūriau ne vienas, taip pat sunku šį darbą įvardinti, kai spektaklį. Tai labiau vieta, erdvė, laikas ir aplinkybės žiūrovui. O „Kuprelis“ – dar kitoks. Tai labai skirtingi žanrai, kurie kartotis, tikriausiai, nelabai gali. Kai galvoji apie temas – nuo žmogaus nepabėgsi. Ir nesinori bėgti – norisi jame knaisiotis. Smagu, kad teatras gali būti visoks ir jame nėra normų. Tik terpė, kurioje viskas gali vykti.
– Ar yra kažkas, ką norėtum pasakyti savo būsimam žiūrovui prieš spektaklio premjerą?
– Norėčiau tiesiog pakviesti žiūrovą į spektaklį. Manau, kad tai, ką noriu pasakyti, geriausiai galiu išreikšti savo darbu, todėl tikiuosi, jog pavyks atrasti dialogą.
