Viena esminių festivalio organizatorių (jungtinis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, VšĮ „Kultūros platformos“ ir „Lietuvos šokio informacijos centro“ projektas) idėjų – pristatyti tarpdisciplininius, įprastomis kategorijomis (teatras, šokis, cirkas, medijų menas, etc.) neapibrėžiamus scenos menų pasirodymus. Tokius kūrinius dar nuo festivalio „LIFE“ laikų (1993–2000 m.) galima matyti kituose Lietuvoje rengiamuose tarptautiniuose bet kurio scenos meno renginiuose, tačiau kiekviename jų sunkiai apibrėžiami darbai paslepiami po konkrečios srities – teatro, cirko, muzikos – vėliava.
„ConTempo“ sąmoningai vartoja scenos menų sąvoką, eliminuodami tokius klausimus kaip „ar čia teatras?“, „kodėl tai vadinama šokiu, jei čia niekas nešoka?“ ir t.t. Panašiai prieš keletą metų elgėsi „Sirenų“ festivalis, paskelbęs tokius klausimus reklaminiuose plakatuose ir tarsi užbėgdamas jiems už akių. Prioritetą teikdami tarpdiscipliniškumui ir įvairovei, „ConTempo“ organizatoriai – kaip ir būdinga tarptautiniams festivaliams – drauge taiko į įvairiausių interesų, skonių, amžiaus publiką. Tad naujas festivalis Lietuvos kontekstui kol kas nepristato ypatingų inovacijų, tačiau išsiskiria savo transliuojama žinia – tarpdiscipliniškumas čia yra prioritetas, o ne išimtis.
Pirmojo „ConTempo“ programoje pristatyti devyni skirtingi spektakliai, viso – dvylika renginių per tris paskutinio rugpjūčio savaitgalio dienas. Scenos menų pasirodymai atlikti tiek įprastose teatro erdvėse, tiek mažiau tam naudojamoje aplinkoje: vos pora spektaklių suvaidinta Kauno Kameriniame teatre bei kultūros centre „Girstutis“, visa kita perkeliant į Nemuno krantinę Šančiuose, Liepų parką Kačerginėje, Karo muziejaus kiemą, Švč. Sakramento bažnyčią ir netgi barą „O kodėl ne?“. Taip festivalio programa leido žiūrovams fiziškai patirti tai, ką kultūros atstovai seniai bando įteigti – kultūra yra visur. Kalbu būtent apie kultūrą, o ne vien meną – skirtingose erdvėse „neišrūšiuotai“ publikai pristatyti darbai leidžia atskleisti miesto erdvių kultūrą ir surinkti į vieną būrį skirtingų pomėgių ir socialinių padėčių žmones – ne vien du populiacijos procentus scenos meno mėgėjų, nusprendžiančių skirti savo pinigus spektakliui.
Festivalis tapo tarpininku tarp meno ir nuo centro nutolusių erdvių: kauniečius ir miesto svečius „privertė“ susipažinti su rajonais ir priemiesčiais, o rajonuose gyvenantiems atnešė šiuolaikinę kūrybą, kuria domėtis vietiniams galėjo stigti aplinkybių ar noro. Taip „ConTempo“ tapo spalvinga, socialiai atsakinga švente, kurioje pažintinė ir pramoginė funkcijos šįkart laimėjo prieš meninę.
Nekvestionuoju spektaklių kokybės – festivalyje pristatyti atsakingai parengti darbai, kurių kūrėjai įsigilinę į pasirinktas temas, kartais įkvėptas gilios žmogaus ir/ar filosofinių idėjų analizės. Temos prasme geriausiai išvystytas pasirodė festivalį atidaręs Rudi van der Merwe ir Béatrice Graf darbas „Trofėjus“, kuriame trys pūstais mėlynais sijonais, blizgiais korsetais ir nertomis kaukėmis pasipuošę atlikėjai, lydimi ar diriguojami B. Graf atliekamo mušamųjų ritmo, tolumoje sukasi, sustingsta į figūras (trofėjus?) ir pamažu artėja link baltų, į žemę susmeigtų medinių kryžių tvoros. Jie puola ardyti įtvirtinimus, mėtydami kryžius į šalis, tuomet kiekvieną jų kelia nuo žemės, mojuoja tarsi kardais ir galiausiai susmeigia bet kokia tvarka, paversdami lauką kapinėmis (vėliau kryžiai perstatomi lygiomis eilėmis).
Taip keturiasdešimties minučių spektaklyje sutalpinami civilizacijų statymo etapai: betikslis griovimas, kova, užsiliepsnojanti atsiradus pasipriešinimui, ir galiausiai išnyrančios kapinės, kuriose susmeigti kryžiai ar paminklai vienas nuo kito nesiskiria, nes visiems, mirusiems „dėl tėvynės/idėjos“, suteikiami didvyrių vardai. Visą procesą reguliuoja puošnūs, tvarkingi, pasitempę aukštosios kultūros atstovai – tokie, kokie kadaise Europos „barbarams“ išnešiojo krikščioniškos kultūros interpretacijas.
Tiesa – renginio metu įžvelgti tokias sąsajas nebuvo lengva. Spektaklis prasideda atlikėjams esant toli, jų energijai nepasiekiant žiūrovų, o nevykstant šiems mainams nedirginamos emocijos, vadinasi – kūrinys paprasčiausiai neužkabina. Be to, prieš pat jį Nemunu praplaukė rožinių dūmų juostą paskui save palikusi motorinė valtis, kuri suformavo kiek kitokią nei „Trofėjaus“ nuotaiką: esame šventėje, tad linksminkimės!
Po tokios įžangos kur kas smagiau būtų buvę stebėti lengvo pasilinksminimo atmosferą kūrusios Izraelio akrobatų poros Amiro Guetta ir Hemdos Ben Zvi spektaklį „ZOOG“, kuriame santykius jie aiškinosi įvairių rūšių ant žemės atliekamos akrobatikos (floor acrobatics) būdais. Spektaklis rėmėsi į stiprią, pavojingai atrodančią techniką, vaidybinius pasierzinimo intarpus bei skirtingų lyčių akrobatų lygybę – atlikėjai neapribojo savo funkcijų lyties stereotipų pagrindu (čia moteris gali pakelti vyrą, o vyras – grakščiai skristi į viršų). Smagus spektaklis, galintis nustebinti nedaug cirko mačiusius ir primenantis, kad festivalis – tai pirmiausia šventė miestui, o liaudies linksmybės ir jai skiriami žaidimai yra viena meno funkcijų.
Kitomis kategorijomis žaidė tradicinėse scenose pristatyti darbai – „Materija“ ir „Pradedantieji“, kur gỹvos publikos reakcijos ne tik nepageidautos, bet net griežtai uždraustos. Čia norisi prisiminti, kad nors spektaklius scenos dėžutėse vadiname tradiciniais, lauke rodomų vaidinimų tradicijos kur kas senesnės nei scenoje atliekamų, o darbų pristatymas užtemdžius publikos parterį tėra kiek daugiau nei šimtmetį skaičiuojanti praktika. Italų teatro „TeatrInGestAzione“ spektaklyje „Pradedantieji“ kūrėjai ir organizatoriai reikalavo visiškos tamsos ir tylos, tačiau nepagalvojo apie tokias žiūrovų kategorijas kaip tamsos bijantys maži vaikai ar vyresni žmonės, jaučiantys poreikį visai salei paskelbti, kad nesupranta, kas čia vyksta.
Spektaklis išties reikalauja didelio dėmesio ir susikaupimo – procesai čia vyksta iš lėto, muzika vystosi nepertraukiama kulminacijų, projekcijose kuriami vaizdai išauga iš mažyčių taškelių ar tolimų šešėlių. Tai leidžia žiūrovui susikurti asmeninę kelionę ir ją tęsti, kol kas nors iš publikos išgąstingais ar nepatenkintais balsais sugrąžins į teatro salę. Tiesa, kelionę nuolat pertraukinėjo ir nuobodulys per ilgai užsitęsus kai kurioms scenoms – taip į kitą realybę žiūrovus išnešę atlikėjai patys jiems primindavo, kad buitis visada šalia.
Jauno italų kūrėjo Andrea Salustri spektaklis „Materija“ – dar vienas darbas, kuriuo siekta vaizdais ir garsais užburti žiūrovus. Pagrindinis spektaklio veikėjas – polistirenas, o varomosios jėgos – atlikėjas, ventiliatoriai ir mikrofonai. Tai iš tematiškai nesusijusių fragmentų sukurtas darbas, kuriame atlikėjas kas kelias minutes pasiūlo naują minėtų priemonių panaudojimo formą, leidžiančią žiūrovams stebėti kūrybos ir jos virtimo materija procesą (išvalytą nuo nesėkmių, žinoma). Čia galima matyti žmonių santykius, besikeičiančius metų laikus, įvairias žmogaus brandos stadijas – eksperimentuodamas įvairių materijų sąveikomis kūrėjas natūraliai atranda gamtos, o drauge su ja ir žmonijos dėsnių pagrindus. O festivaliui spektaklis pasitarnauja kaip dar viena žanrus ir šiuolaikinius menus nušviečianti grandis.
Jeigu 2018-ųjų Vasario 16-osios šventės metu ėjote pro Signatarų namus Pilies gatve Vilniuje, galėjote susidurti su grupele XX a. pradžios rūbais pasipuošusių žmonių, nebyliai kūrusių Vasario 16-osios akto signatarų personažus, laksčiusių po Senamiestį bei kvietusių žiūrovus daryti tą patį. Tai – Adriano Schvarzteino projektas, sukurtas tokiu pačiu pagrindu kaip ir gatvės teatro spektaklis „Kamčatka“, po 400 pasirodymų visame pasaulyje galiausiai atkeliavęs į Kauną. Šis pasirodymas – tai improvizuota aštuonių personažų kelionė, kurios maršrutą įkvepia vietinė aplinka ir publika. Spektaklio savirežisūros principas, regis, aiškus: vienas iš aštuonių atlikėjų priima sprendimą, kuriuo palaipsniui paseka likusieji. Tai perpratus pradeda dingti malonumas – galiausiai žiūrovui užtenka nedidelės užuominos, kad būtų galima atspėti, kuo baigsis ką tik užsimezgusi improvizuota scena. Greta to atlikėjai visiškai neskausmingai priverčia žmones daryti tai, kas galėtų juos bauginti arba net neateitų į galvą: gultis ant žemės Rotušės aikštėje, atiduoti savo dviratį, o paskui jį išmainyti į pakelėje rastą akmenį, netgi įsileisti į mašiną visiškai nepažįstamus žmones. Nuostabiausia tai, kad spektaklis atnešė miestui visiems netikėtų situacijų, leidusių daryti tai, kas smagu, be baimės būti pasmerktam ar nubaustam.
Renginių būta daugiau ir festivalio idėjos autorė Gintarė Masteikaitė džiaugėsi, kad „ConTempo“ suteikia progą žmonėms per dieną nemokamai pamatyti penkis spektaklius. Man tokia galimybė skamba baugiai – permąstyti penkis visiškai skirtingus darbus per mažiau nei pusę paros yra sunkus darbas, kurį vieniems atlikti būtina, o kitiems kažin ar to norisi imtis savaitgalį, kai gražus oras. Nebent, žinoma, darbai orientuoti vien į pažintines ir/ar pramogines scenos menų funkcijas, kurios garantuos gerą nuotaiką, kels nuostabą, bet nebūtinai sieks rimtesnių meninių tikslų.
Šių metų festivalyje buvo ir vieno, ir kito. Negalėčiau pasakyti, ar konkretesnės meninės krypties stygių bei besimezgantį polinkį įtikti visiems šiandien reikėtų vertinti teigiamai ar neigiamai. Tačiau bus labai įdomu stebėti, ar „ConTempo“ organizatoriai nuspręs ieškoti pramogos ir kritinį mąstymą skatinančio meno jungties, ugdysiančios kitokią populiarios kultūros rūšį, pasiekiančią žmones jiems patrauklia forma ir drauge skatinančią kvestionuoti savo istoriją, politiką, aplinką. Con il tempo, kaip sakoma.
Išvyką į festivalį parėmė Scenos meno kritikų asociacija iš KRF programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“.
