„Savo teatro idėja vis šmėstelėdavo mano galvoje... Kai manęs paklausdavo, ką daryčiau, jei loterijoje laimėčiau daug daug pinigų, aš pusiau rimtai, pusiau juokais atsakydavau – pirkčiau didžiulį pastatą Vilniaus centre ir įkurčiau teatrą! Loterijoje kol kas nelaimėjome, bet teatrą vis dėlto įkūrėme. Ne paslaptis, kad džiūgauju. Bet suprantu, kad visa tai yra tik pradžia, dabar laukia labai daug darbo“, – paklausta, kaip pati vertina šį kūrybinio proceso etapą, atsakė aktorė ir režisierė.
– Kalbėdama apie „Labaiteatrą“ esate pasakiusi, kad kuriate šeimai – nuo mažiausių iki vyriausių jos narių. Ar galima sakyti, kad keliate sau uždavinį auginti žiūrovą?
– Vaikams kuriu labai seniai ir kaskart vis iš naujo ieškau kelių į jų širdis ir protus. Aišku viena – labai svarbu žinoti, kokio amžiaus vaikui spektaklį kuri. Lygiai taip pat svarbu informuoti tėvus, kokio amžiaus žiūrovui spektaklis skirtas, nes jie, aišku, ne iš blogos valios, neretai atveda vaikus į ne jiems skirtus spektaklius. To pasekmė – vaikas gali daugiau nenorėti eiti į teatrą. Galbūt neis ten ir suaugęs, nes vaikystėje tiesiog nebuvo išugdytas teatro poreikis.
Kai manęs paklausdavo, ką daryčiau, jei loterijoje laimėčiau daug daug pinigų, aš pusiau rimtai, pusiau juokais atsakydavau – pirkčiau didžiulį pastatą Vilniaus centre ir įkurčiau teatrą!
Norime kurti spektaklius atskiroms amžiaus grupėms, konkrečiai jas įvardindami, kūrybiniame procese atsižvelgdami į vaikų psichologinius ir meninius poreikius. Šiuo metu turime spektaklius, skirtus 4–6 metų ir 5–7 metų vaikams. Netolimuose kūrybiniuose planuose – spektaklio paaugliams kūrimas, ketiname gvildenti sunkiai vaikų išgyvenamą problemą – tėvų skyrybas.
Bet, kadangi kuriame šeimai, turime ir spektaklių suaugusiesiems. Pavyzdžiui, spektaklis „(ne)mano istorija“ yra skirtas moterims, t. y. mamoms ir močiutėms, bet kartą po spektaklio gavau pastabą iš vieno žiūrovo vyro, tolimųjų reisų vairuotojo, kad netiesa, jog spektaklis skirtas moterims, jam, esą, labai patiko, o jis tikrai juk ne moteris! Dabar jau sakau, kad spektaklis „subalansuotas moterims, bet tinka ir vyrams.“ (juokiasi).
– Mėgstate vaidinti vaikams, su jais dirbti, bendrauti. Ar „Labaiteatro“ planuose nėra vaikų teatro mokyklėlės?
– Apie tai kalbėti labai anksti. Tačiau iš tiesų beveik neabejoju, kad „Labaiteatras“ kada nors vykdys tokią ar panašaus pobūdžio švietėjišką veiklą.
– Pastaruoju metu savo spektaklius rodote skirtingose vietose, vežiojate po visą Lietuvą. „Labaiteatras“ ketina kur nors „apsistoti“ ar bus keliaujantis teatras?
– „Labaiteatras“ ir atsirado todėl, kad kūrybinių planų gimsta vis daugiau ir mes panorome jiems suteikti savus namus. Tačiau visiems suprantama, kad patalpos – viena didžiausių teatrų dilemų. Aišku, apgyvendinti „Labaiteatrą“ pastoviuose namuose yra mūsų tikslas, tačiau tai – ateities planai.
„Labaiteatras“ ir atsirado todėl, kad kūrybinių planų gimsta vis daugiau ir mes panorome jiems suteikti savus namus.
Kita vertus, negaliu sakyti, kad man nepatinka taip, kaip yra. Nuo studijų laikų man itin patiko mažos kamerinės arba netradicinės erdvės. Patiko kurti spektaklius, skirtus konkrečiai aplinkai. Viena mano svajonių – pastatyti spektaklį, skirtą vaidinti dirbtuvėse, garaže. Turiu puikią literatūrinę medžiagą tokiam pastatymui.
Netradicinės erdvės turi savų privalumų. Leisiu sau pasvajoti. Idealus variantas „Labaiteatrui“ – teatro salė su šalia esančiomis keliomis puikiai transformuojamomis patalpomis netradiciniams pastatymams. Nei daug, nei mažai. (Juokėsi)
– Ar buvo situacijų, kai norėjote spjauti į viską, ir mesti teatro įkūrimo mintį?
– Ne, iki šiol tikrai to nebuvo. Nelabai įsivaizduoju, dėl ko galėtume sugalvoti mesti tai. Kūrybinių planų, siekių ir norų yra daug. Mums tai patinka. Jei kada nustočiau kurti, tada veikiausiai pagalvočiau, tačiau šiuo metu – tikrai ne.
– Kodėl nusprendėte teatrą pavadinti „Labaiteatru“, tai jūsų ar Deivido mintis?
– Tiesą sakant, labai norėčiau pasakyti, kad tai mano arba Deivido mintis. Ir ne todėl, kad norėtume pasisavinti svetimus laurus, bet mums tikrai nuoširdžiai atrodo, jog sugalvojom jį mes – tik įvardijo kiti (juokiasi). Dėl internetinės svetainės įvaizdžio, pavadinimo ir kitų panašių dalykų kreipėmės į vieną kūrybinę agentūrą. Jie tikrai labai šaunūs. Agentūros atstovai su mumis pabendravo, išklausė mūsų lūkesčių ir mums pasiūlė vadintis „Labaiteatru“. Vos išgirdusi pagalvojau „taip“ – būtent taip. Paklausiau savęs, kaip pati jo nesugalvojau? Šis pavadinimas labai mus atitinka, ir, aišku, mums patinka.
– Vieną didesnių savo svajonių – įkurti teatrą jau įgyvendinote. Kas toliau? Ar yra dar ko sieki?
– Aišku, yra. Teatro įkūrimu niekas nepasibaigia, viskas tik prasideda. Tai – kaip su spektaklio režisavimu. Pastatyti – dar ne viskas. Premjera – tik spektaklio startas. Teko girdėti, kaip internautai kalba: „ooo, kai paneri į internetą, tai sunku išlįsti“, su teatru irgi panašiai. Dabar laukia tiek darbo, tiek planų, tiek visko įdomaus. Aš iš tiesų esu labai smalsi ir, be visa ko, į priekį mane veda ir smalsumas – kas, kaip ir kur bus? Galiausiai ir svarbiausiai, mes jaučiame, kad įkūrę teatrą, prisiimam didelę atsakomybę prieš žiūrovą, todėl turime daug dirbti ir jo nenuvilti.
