Šeimos, kaip visuomenės atspindžio, dramą vaizduojantis kūrinys reikalauja gerai sustyguotos, susiklausančios ir saugumo jausmą suteikiančios komandos. Toks, pasak R.Samuolytės yra Aleksas Kazanavičius: „Jis visada arti, – tiek profesiniame, tiek ir asmeniniame gyvenime. Tai – žmogus, su kuriuo galėtum lipti į kalnus.“
Penkių aktorių spektaklyje yra ir besikeičiančių vardų, mat per ilgą kūrybinį procesą kiekvieno gyvenimus papildė vaikai, daug ką keitė ir pandemija: „Nerijų Milerių Dainius pakvietė vaidinti su mumis po to, kai mes patys filmavomės jo juostoje „Gyvenimas po mirties“, bet jis užstrigo izoliacijoje ir pagalbos prašėme Vaido Viliaus. Vaidas jau buvo skaitęs pjesę, bet (kas yra labai suprantama) iš pradžių manė, jog ši tema – ne jam, tačiau sakė visuomet galėsiantis pagelbėti bėdoje. Taip ir nutiko, o atėjęs ir pamatęs, kaip mes kalbame šia tema, suprato, kad jam tokia forma yra priimtina. Per tą laiką Greta Petrovskytė susilaukė vaiko, todėl dabar jos vaidmeniui turime dvi aktores: ją ir Žygimantę Eleną Jakštaitę.
Na, o paprasčiausia buvo surasti sūnų, greitai supratome, jog tai turi būti Laurynas Jurgelis, kuris yra labai jautrus aktorius ir partneris scenoje. Mums jau buvo tekę vaidinti kartu anksčiau, net gana makabriškoje situacijoje. Įvedus jaunuosius aktorius į O.Koršunovo „Romeo ir Džuljetą“, staiga vienam spektakliui pritrūko Džuljetos ir pakvietė mane, sako, Rasa, gelbėk. Sakau: „Jūs išprotėjot, kiek man metų, kiek jam?!“. Bet kažkaip nėrėm, ir taip Laurynas spėjo pabūti mano Romeo, o dabar vaidina sūnų. Su Dainiumi esame pora, šeima, asmeniškai žiūrime į spektaklį, naudojame jame savo šeimos archyvus, todėl visiškai aišku, kodėl vaidiname vyrą ir žmoną“, – pasakoja R.Samuolytė.
Būdamas O.Koršunovo mokiniu, L.Jurgelis savo studijų metus praleido stebėdamas visus mokytojo spektaklius ir prisipažįsta, kad vaidinti kartu su vyresniaisiais kolegomis buvo viena jo svajonių. „Kai jauti, kad dabar gali kaip lygus dirbti su jais tokiame spektaklyje, – tai tikras išsipildymas.
Ar studijose, ar bendrame darbe mus kažkuriuo metu vedė tas pats žmogus ir tai labai jaučiasi, esame lyg „ant vienos natos“, lengvai susikalbame, nors kartos tikrai skiriasi. Dirbant su savo kartos kūrėjais kartais atrodo, jog kalbėtis net nereikia, o čia procesas iš tiesų buvo apie tai, kaip išgirsti kitą, o ne pačiam pasisakyti. Pasakyti visuomet turime ką, o kaip teisingai išgirsti ir negalvoti, kad „aiškina, nes turi patirties“... tam reikia įgūdžių, juk iš tiesų visi tiesiog stengiasi dėl bendro tikslo“, – pasakoja jaunasis aktorius.
R.Samuolytė: Mums visiems tai yra jauki trupė, kompanija, kurioje visi vienas kitu pasitiki yra savarankiški, tvirti, net, sakyčiau, kariai. Scenoje absoliučiai pasitikiu Laurynu, Aleksu, Dainiumi... Per tą išskirtinį koronos laiką tikrai daug perėjome. Būdavo, rinkdavomės repetuoti tada, kai eidamas gatve nesutikdavai nė vieno žmogaus. Susitikę repeticijų salėje dviese nežinodavom, ar nusiimti kaukes, ar ne. Vėliau, padaugėjus susirgimų paskambina Aleksas, sako, gal neatsakingai elgsimės, jei repetuosim? Savaitei repeticijas nutraukiame. Dar Dainius vienu metu buvo įstrigęs Klaipėdoje, kai ten praktiškai visa trupė vienu metu turėjo izoliuotis... Žodžiu, procesas buvo ilgas ir stringantis, vis iš naujo užsivedantis, bet dabar vėl susitinkame ir bandysime panerti.
L.Jurgelis: Ir tas laikas buvo labai į naudą, galėjome daug gilintis. Kalbėjomės, dalinomės asmeninėmis patirtimis, nes daugelis esame asmeniškai susidūrę su savižudybės tema, tad procesas nebuvo pats lengviausias. Po repeticijų namo išeidavau su didžiuliu bagažu ir tokiu debesiu virš galvos. Bet viskas atsipirko, nes vėliau, jau kuriant pačią šeimos situaciją, analizuoti dalykai sugulė ir darėsi vis lengviau viską sudėlioti į vietas.
Todėl ir šiandien yra jausmas, kad šito spektaklio nereikia apginti, ar tesinti, kaip dažnai būna, kai pasikvieti ką nors, – lyg norisi kažką pridurti. Čia svarbiausia yra tai, jog galima ateiti pažiūrėti, kaip kalbėti tokia tema pasirinkome mes. Jautiesi labai saugus tokių aktorių komandoje, yra vidinis pasitikėjimas savimi, tema ir kolegomis, su kuriais vaidinti – labai gera. Be to, po pandemijos iš esmės labai džiaugiuosi, kad yra darbo ir dar tokio įdomaus, – labai svarbu jaustis reikalingu, žinoti, kad gerai dirbi.
R.Samuolytė: Suprantu tą tvirtumo jausmą, nes šis spektaklis tikrai nėra apie tai „o jei nepatiks?“. Tai – ne toks darbas. Pati jaučiuosi taip, lyg pirmieji rodymai įvyko kaip teatriniame fronte, kur visko buvo daug, išskyrus realų laiką scenoje. Ir spektaklis dar „šviežias“, dar reikia apie daug ką pagalvoti.
Tema taip pat tokia, kad negali gyventi personažu ir visada apie jį galvoti. Prisimeni, sprendi jo klausimus, bet kaip ir savižudybė, jis savyje turi neatsakomą klausimą „kodėl?“ ir galutinio atsakymo, turbūt, tu niekuomet nerasi. Atsimenu, kai pirmą kartą išgirdom tekstą, tiesiog sėdint oro uoste mums su Dainiumi jį vietoje pažodžiui vertė Akvilė Melkūnaitė, o mes tik aikčiojom ir pasibaigus negalėjom patikėti, kad viskas.
Vaidinant mamą, o ypač su Laurynu, nėra lengva apginti jos sprendimą, apginti tą „kodėl“? Pjesėje susiduria savižudybės neišvengiamybė ir nenumatytos gyvenimo paklaidos galimybė. Mano herojė Merė taikliai kalba apie akimirkas, kai net tvirčiausi žmogaus sprendimai gali neįvykti dėl paprasčiausios klaidos, netikėtumo.
L.Jurgelis: Maksas – sūnus – per visą spektaklį ir jame vaizduojamą trumpą laiką, spėja užaugti, subręsti ir gauti tokių gyvenimo pamokų, kurių visiškai nesitikėjo, net nebuvo pasiruošęs priimti. Pamokų, kurias jam duoda Merė, niekas negali būti pasiruošęs sulaukti ir suprasti. Suvokimas, jog tai, kaip tėvai tave auklėjo, dabar gali pražudyti juos pačius, yra negailestingai naikinantis. Tad aktorine prasme ieškoti Makso supratimų „Laisvėje“ tikrai yra kur.
R.Samuolytė: Iš esmės pjesė griežta, lakoniška ir rasti santykį, kaip per tai papasakoti sudėtingus personažų pasirinkimus, buvo mūsų paieškų laukas: kaip apie tai kalbėti, kaip pateikti, kaip suvaidinti. Ir nesinori būti per toli nuo personažo, ir per arti – nežinia, ar reikia prisitraukti; ir iš repeticijos nepabėgsi, ir namie nepasislėpsi (juokiasi). Su „režisieriumi“ juokavome, kad kai tenka kartu dirbti, gyventi kartu pasidaro lengviau, bet nebėra kada. Nesame iš tų, kurie išėję iš teatro uždaro duris ir viskas baigiasi, – tikrai ir namuose pasikalbam apie kūrybą. Vis dėlto šis spektaklis pareikalavo daug pastangų net nekalbant apie laiką, o apie specifinę įtampą. Tai tema, kuri reikalauja atvirumo ir sunkiai leidžia sukurti atstumą.
