Pirmasis reportažas skirtas vienam garsiausių Lietuvos lėlių konstruktorių Algimantui Kumpikui, savo lėlininko karjerą pradėjusiam ir ilgus metus dirbusiam Kauno valstybiniame lėlių teatre. Nors meistro vietoje – jau jo pamaina, talentingas jaunosios kartos lėlių konstruktorius, o jis pats, kaip sako, išėjęs neribotų atostogų, meilė kiekvienai sukurtai lėlei niekur nedingsta.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Kauno valstybiniame lėlių teatre ir kaip prasidėjo jūsų karjera.
– Į Kauno lėlių teatrą atėjau dirbti 1971 metais, bet ne iš karto norėjau būti lėlių konstruktorius – tuomet buvau pamilęs radijo techniką, norėjau būti garso režisierius. Kurį laiką dirbau scenos mašinistu, statydavome dekoracijas, vėliau dirbau pastatyminės dalies vedėju. Kadangi tuo metu teatre nebuvo daug specialistų, teko dirbti ir staliumi, pačiam gaminti dekoracijas. Ir tuomet supratau, kad šioje srityje nuveiksiu daugiau, negu būdamas garso režisierius.
Kūrėjo gyslelę turėjau nuo vaikystės, dar karves ganydamas droždavau visokiausius lėktuviukus, mašinytes iš medžio. Kadangi pokario metai buvo labai sunkūs, išdrožtus žaislus nusinešdavau į mokyklą ir, pamenu, iškeisdavau su vienu bankininko sūnumi į sumuštinius.
Kai pradėjau dirbti Kauno lėlių teatre, žinoma, patirties turėjau mažai, todėl per Kultūros ministeriją buvau išsiųstas pasitobulinti į Maskvą, į garsųjį Obrazcovo lėlių teatrą. Ten dairiausi, kas ką daro, ir galiu pasakyti, kad tais laikais mūsų teatras buvo pažengęs labiau: per metus turėdavome 4–5 pastatymus, o Obrazcovo teatras – tik 1–1,5, nors čia ir dirbo gerokai daugiau butaforų, be to, jie dirbdavo kaip baldų fabrike: vienas išdroždavo, kitas mechanizuodavo, trečias apdailindavo, ketvirtas padažydavo lėles. O mes čia Kaune visus darbus turėdavome atlikti vieni patys.
Be abejo, daug naudos man duodavo festivaliai – juose žiūrėdavau, kokia kryptimi eina lėlių teatras.
– Kaip atrodo lėlininko diena? Kokia ta pradžia, kai gimsta mintis sukurti lėlę?
– Viskas prasideda nuo to, kad dailininkas ir režisierius susitaria, koks bus pastatymas, tada pateikia eskizus, dailininkas pabraižo darbo brėžinius. Prieš pradedant gaminti lėles reikia išsiaiškinti, ko norėtų dailininkas, režisierius, reikia įvertinti kiekvieno artisto užduotį, sugebėjimus, ūgį. Mano, kaip lėlių konstruktoriaus, darbas – užtikrinti, kad lėlė galėtų atlikti daug įvairiausių judesių, kad aktorius galėtų perduoti savo tekstą per ją. Svarbiausia – lėlę paversti gyva.
Mes dirbame komandoje – dailininkas, režisierius, butaforai, siuvėjai, todėl nuolat tariamės. Nebūna, kad iš karto imi ir pagamini lėlę – tenka ir perdaryti, ieškoti geresnių sprendimų.
– Kada supratote, kad jūsų pašaukimas – būti lėlininku, kad tai jums mieliausia profesija?
– Galima sakyti, tuomet, kai pradėjau teatre gyventi. Būdavo, tekdavo ir naktimis prieš premjeras dirbti. Tačiau būtent tokiomis akimirkomis aš ir pamilau lėles. Kadangi kiekvieną turėdavau perleisti per savo rankas, ji man būdavo kaip vaikas. Kad ji atgytų, turėdavau įdėti į ją dalelę savo sielos.
– O kada dažniausiai aplankydavo kūrybinis įkvėpimas?
– Kūrybingiausios mintys į galvą dažniausiai šaudavo tada, kai grįždavau namo ir atsiguldavau miegoti. Ramybės aplinkoje, kai niekas netrukdydavo galvoti.
Tuo lėlininko darbas man ir patinka – kad jis niekada nesikartoja, kad visą laiką reikia kurti, mąstyti, kad viską turi padaryti savo galva. Tuo metu juk Lietuvoje nebuvo kur mokytis šios profesijos, reikėjo viską sugalvoti pačiam. Nenoriu girtis, bet vis tiek reikia pasakyti, kad, man atrodo, 1982 metais Talino festivalyje buvau pripažintas geriausiu Baltijos regiono lėlių konstruktoriumi.
Teatre daug pasiekti galima tik tada, kai atsiduodi savo darbui iki galo, kai dirbi iš širdies.
– Kauno lėlių teatre dirbote daugybę metų. Kaip keitėsi lėlės ir jų tendencijos nuo tada, kai pradėjote dirbti, iki dabar?
– Dažniausiai lėlių tendencijų pokyčius tuo laikotarpiu diktuodavo festivaliai, kuriuose dalyvaudavome. Žinoma, mes nekopijuodavome kitų, labiau pažengusių šioje srityje, šalių kūrėjų, vis dėlto matėme, kad dauguma vadinamąsias gabitines ar lazdelines senovines lėles keičia kitokiomis. O šiuo metu dominuoja gyvas planas – kai centre yra aktorius kartu su lėle, ir kuriamos lėlės yra derinamos prie to.
Galbūt vaikams, kurie yra matę spektaklių su senesnėmis lėlėmis – su tokiomis, su kuriomis vaidinama už širmos ir nesimato aktoriaus, tokie spektakliai patinka labiau. Vis dėlto, kai jie mato gyvą planą – ir aktorių, ir lėlę, patys mokosi valdyti lėles. Iš tikrųjų kiekvienas pastatymas yra savaip unikalus.
– Ko gero, stebite vaikų poreikius. Koks lėlių teatras įdomiausias šiandienos vaikams?
– Manau, vaikai labiausiai mėgsta linksmus personažus ir juokingas lėles. O lyriniai dalykai jiems nuobodoki. Vaikams reikia veiksmo, ir ypač gerai, kai artistai į savo vaidybą įtraukia ir vaikus. Atsimenu, lankėmės gastrolėse Suomijoje ir rodėme du spektaklius: „Trijų paršiukų“ pastatymas buvo linksmas, ir vaikams tas triukšmas labai patiko, o per „Piemenaitę ir kaminkrėtį“, nors pastatymas ir buvo įdomus, vaikai neištvėrė ilgai sekti istoriją.
– O jums pačiam kokios lėlės mieliausios?
– Man mieliausios paprastos lėlės. Į atmintį yra įstrigęs dailininko ir režisieriaus Vitalijaus Mazūro pastatymas „Buratinas skrenda į mėnulį“. Tokia gryna vaikiška pasaka, kurioje vaidina medinukės paprastos lėlytės už širmos.
