Kaip po vasario 17–18 dienomis įvykusios premjeros rašė Lenkijos spauda, pokalbyje su žurnalistais S.Moisejevas pripažino, kad, lyginant su Ukraina, Lenkijoje yra daugiau laisvės, nors dirbti su Senojo teatro aktoriais nėra lengva.
Tai pirmas šio režisieriaus sukurtas spektaklis Lenkijoje. Režisierius prisipažįsta, kad vos perskaitęs tekstą neturėjo abejonių: norėjo būtinai pastatyti šią pjesę teatre, tačiau Ukrainoje tam nebuvo palankių sąlygų.
„Cenzūros Ukrainoje nėra, tačiau yra tam tikra poodinė, įvairias kintančias formas įgaunanti cenzūra – ypač tai pasakytina apie tokį teatrą kaip Nacionalinis teatras Kijeve,“ – prasitarė režisierius Lenkijos spaudai (Lukasz Gazur, „Dziennik Polski“, straipsnis „Blogis kaip pūslelinės virusas“).
Lenkijos spaudoje M.Ivaškevičiaus pjesė sulaukė tokių apibūdinimų kaip „sprogstamasis užtaisas“ ir „antausis savimi patenkintai viduriniajai klasei“.
Lenkijos spaudoje M.Ivaškevičiaus pjesė sulaukė tokių apibūdinimų kaip „sprogstamasis užtaisas“ ir „antausis savimi patenkintai viduriniajai klasei“. Pastatymo recenzentas Jacekas Wakaras pažymi, kad „Masara“ – tai galinga pjesė, reikalaujanti stiprių aktorių, spektakliui tinkamų formų ir priemonių.
„Ši drama – tai krauju persmelktų karo veiksmų pastišas. M.Ivaškevičius kuria realybę, kurioje priešininkams išlupamos akys, bombos drasko kūnus į gabalus, šlapimas ir kraujas liejasi laisvai. Žinoma, ne vienas prie vieno. Nereikia didelio akylumo norint pastebėti, kad „Masara“, turinti realybės bruožų, palaipsniui pereina į metaforų lygmenį. Tai nepakenčiamo juoko persmelktas, iki nago juodymo ironiškas kūrinys,“ – rašo J. Wakaras.
Jis taip pat apgailestauja, kad ukrainiečių režisierius griebėsi spektaklyje pasenusių teatro priemonių, kurios primena Rusijos XX a. paskutiniojo dešimtmečio masinius renginius. Jo pastatyme ironija tampa patosu, pajuoka suprimityvinama.
Tad „Didžio blogio“ pastatymas Lenkijoje primena keistą hibridą: inscenizacija neatitinka dabartinio laikmečio, tačiau daug ką atperka jautrus ir gilus aktorių darbas (Jacek Wakar, „Hibridas. Mariaus Ivaškevičiaus „Masara“ Krokuvos Nacionaliniame senajame teatre“).
Persikelkime trumpam į pjesės pastatymą Krokuvoje. Senojo teatro scenoje karaliauja neapykanta. Motinos neapykanta vaikui, tėvo – motinai, rusų neapykanta amerikiečiams, olandų – rusams, europiečių – Europos Sąjungai...
Pyktis ir agresija sklinda kaip pūslelinė, kurią sukeliantis virusas keliauja iš vieno žmogaus kitam visai nepastebimai, slapta apsigyvena organizme, o susidarius palankioms aplinkybėms išlenda ant odos. Pamąstymus apie blogio prigimtį „Masaroje“ skatina prieš keletą metų įvykę realūs įvykiai: Malaizijos keleivinio lėktuvo avarija virš Ukrainos teritorijos. Pjesėje lėktuvo kėdė su keleivio kūnu nukrenta tiesiai į ukrainiečių šeimos virtuvę.
Pasak recenzentės Aleksandros Suɬawos, pirmoje, realistinėje, spektaklio dalyje stebime šeimos likimą emigracijoje. Antroje, kupinoje metaforų, kartu su pjesės veikėjais nužengiame į simbolišką pragarą, kuriame karaliauja Masara ir jo porininkė – ragana.
Kiekviename kelionės etape ukrainiečių režisierius negaili žiūrovams žiaurumo: čia yra ir muštynių, ir prievartos, ir šantažo, ir pažeminimo, net palaikų apvogimo scenų. Agresijos laipsnis spektaklyje auga kas minutę, o režisierius neduoda nė akimirkos atsikvėpti. Tačiau sunkios scenos neskaudina taip smarkiai kaip pigi publicistika, kurios režisierius kartais net nesistengia nuslėpti (kaip matome iš dviejų monologų, kuriuose apstu internetu skleidžiamos neapykantos ženklų ir stereotipų). „Toks turinys iš pradžių šokiruoja, o po to tiesiog pabosta“, rašo A. Suɬawa straipsnyje „Blogio virusas. Senojo teatro scenoje visi vieni kitų nekenčia“.
Recenzentė pažymi, kad Moisejevo „Masaroje“ keliami sudėtingi klausimai ir duodami nepaprasti atsakymai. Nelieka nei vilties, nei vietos diskusijoms ar apmąstymams. Bet paruoštų receptų davimas yra toli gražu ne tai, prie ko mus pripratino Goethe ar Bulgakovas ir į ką apeliavo Ivaškevičius, rašydamas šią pjesę.
Spektaklio veiksmas prasideda nuo karo Ukrainoje ir vyksta Donbase, Olandijoje ir pragare. Pasak autoriaus, tai istorija apie tai, kaip žmoguje gimsta blogis, kaip blogio virusas išplinta po visą pasaulį. Lenkijos scenai jis buvo kiek modifikuotas, išryškinant nacionalizmo temą, nes tai Lenkijos visuomenei itin būdinga yda.
Ar pastatymas Lenkijoje vykęs? Recenzento Mariuszo Cieśliko nuomone, režisierius galėtų ir giliau pažvelgti į ne visada logišką pjesės tekstą. „Viena vertus, pjesė akivaizdžiai antirusiška, joje daug aliuzijų į Putiną (kuris pjesėje vadinamas Tupinu).
Kita vertus, politkorektiškumo vardan autorius bet kokia kaina stengiasi, kad pjesės problematika būtų bendražmogiška, kelia pakantumo stokos ir nacionalizmo keliamų grėsmių problematiką“ – rašo M. Cieślikas laikraštyje „Rzeczpospolita“ („Masara“ Senajame teatre: sveiki atvykę į brutalų politinį pragarą“). Nors Lenkijos recenzentų ir neįtikino ši problematika bei netikėtos aliuzijos į Lenkijos realijas ir Srebrenicos žudynes, tačiau pastatymas vis dėlto vertinamas kaip įdomus. Juolab, kad spektaklis sukurtas nepaisant boikoto, kurį Lenkijos teatro režisieriai paskelbė buvusiam šio Krokuvos teatro meno vadovui Markui Mikosui.
Galbūt M.Ivaškevičiaus pjesė ir nėra itin novatoriška. Bet kur dabartiniais laikas galima apskritai rasti ką nors itin naujo.
„Galbūt M.Ivaškevičiaus pjesė ir nėra itin novatoriška. Bet kur dabartiniais laikas galima apskritai rasti ką nors itin naujo,“ – svarsto Piotras Zaremba, vienas iš spektaklio recenzentų Lenkijoje.
„Vulgarumas (dėl kurio Ukrainos aktoriai, esą, atsisakė vaidinti šiame spektaklyje) nešokiruoja. – Nes vulgarybės šiame tekste nesakomos ten, kur jų nereikia. Sceninio žiaurumo poetika taip pat nestebina. To pasaulyje taip pat yra daug. Užtat džiugu, kad už paprastų deklaratyvaus pobūdžio frazių slypi metaforos. Kartais net ir vykusios. Nes tai drama apie mūsų kasdienybę. Kai kurie fragmentai pritaikyti prie vietos realijų, ir kiekvienoje šalyje perrašomi kitaip. Išvados negali būti vienareikšmiškos. Ir tai ir yra šio sceninio darbo stiprioji pusė,“ – teigia M.Zaremba straipsnyje „Ar Neganas yra rusas? Apie mano mišrius jausmus po premjeros Senajame teatre“.
Iš lenkų kalbos vertė ir parengė Jolanta Olechnovič
