Sekmadienio popietę įvykusiose spaudos konferencijoje režisierius neslėpė, kad gyvename Europai, o ypač Rytų Europai, itin sudėtingu laiku. „Šiuo metu Europoje yra du skandalai – Lenkija ir Vengrija. Kas vyks toliu – nežinom“, – sakė K.Warlikowskis, pabrėždamas, jog tai, kas dedasi Lenkijoje, yra tam tikras pasikėsinimas į valstybę, kuris griauna visuomenę, neaplenkdamas ir menininkų kolektyvų.
„Komandoje privalome būti tolerantiški vieni kitems, nes tarp mūsų yra skirtingų barikadų atstovų“, – teigė režisierius, įsitikinęs, jog teatras privalo ir toliau kalbėti apie visuomenės problemas.
K.Warlikowskio teigimu, pastaruoju metu Varšuvoje demonstracijos vyksta kone kiekvieną savaitę. Ir nors atrodytų, jog tokioje sudėtingoje politinėje situacijoje turėtų ateiti auksiniai laikai menui, kalbančiam apie tai, ko reikia visuomenei, realybė yra kiek kitokia: „Dabar Varšuva man, tam tikra prasme, išsemtas, iškankintas miestas“.
Dabar Varšuva man, tam tikra prasme, išsemtas, iškankintas miestas, – sakė režisierius.
Režisierius, įtrauktas į naujosiosios Lenkijos vyriausybės juodąjį sąrašą, patvirtino, kad šiandien jis yra nepavydėtinoje situacijoje – jo trupėje netrūksta visuomeninius klausimus aktyviai sprendžiančių piliečių, teatras taip pat formuoja visuomenės nuomonę. „Tačiau mes esame priklausomi nuo miesto, jo valdžios, kuri yra tokia, kokia yra. Galbūt mes esame ta juodoji avis, kuri yra toleruojama“, – sakė K.Warlikowskis.
Paklaustas, ar šiandien Lenkijoje matyti kokių nors pozityvumo ženklų, režisierius išliko skeptiškas: „Tuomet, kai buvo kuriamas šis spektaklis, dar nebuvo įvykęs pasikėsinimas į valstybę, apie kurį kalbėjau, tačiau jau girdėjome tą liaudies balsą, kuris jautė, jog atėjo jų laikas. Esama valdžia tai leidžia – užmerkia akis ir koketuoja su kita puse. <...> Turime pasiekti dugną, kad turėtume nuo ko atsispirti“.
Pristatydamas spektaklį, režisierius teigė, jog pirmoji jo dalis iš dalies yra paremta filmu „Kabaretas“ ir nukelia į Veimaro respubliką prieš nacizmo apokalipsę. Antroji spektaklio dalis, paremta kultiniu tapusiu Johno Camerono Mitchello filmu „Shortbus“, pasakoja apie tai, kas vyksta Niujorke po rugsėjo 11-osios.
K.Warlikowskis su savo komanda pradėjo dirbti 2009-aisais. „Per septynerius metus, galima sakyti, sukūrėme teatrą. Tai bene vienintelis naujo teatro pavyzdys Lenkijoje, nes apskritai teatrų mažėja arba juos tiesiog pribaigiame – kaip kad nutiko Vroclavo Lenkų teatrui“, – sakė režisierius, pasakodamas, jog norėjo sukurti liberalią, neįpareigojančią vietą, kur kiekvienas galėtų surasti save.
Norėjome nutolti nuo mąstysenos, kad teatras yra vieta, kur tėra vaidinami spektakliai. Man atrodo, kad tokių etikečių – operos, filharmonijos, teatro, – šiandien nereikia, – sakė K.Warlikowskis.
„Norėjome vietos, kurioje būtų biblioteka, meno kūrinių parodos, kur galėtume rengti roko muzikos ir operos koncertus. Norėjome nutolti nuo mąstysenos, kad teatras yra vieta, kur tėra vaidinami spektakliai. Man atrodo, kad tokių etikečių – operos, filharmonijos, teatro, – šiandien nereikia. Jei jos ir yra, greta jų turi egzistuoti vietos, kur miesčioniška kultūra neprivaloma, kur neprivalai būti (Rytų Europos supratimu) kultūringu žmogumi. Mes į savo teatrą taip pat kviečiame ir nekultūringus“, – teigė K.Warlikowskis, patikinęs, kad teatras sulaukia vis didesnio žiūrovų susidomėjimo.
