„Kūrinys tapo labai fatališkas mūsų kūrybinei grupei. Ruošiantis šiam spektakliui, mes daug diskutavome menininko savižudybės tema. Robertas Šumanas yra pavyzdys, kaip kūrybingi žmonės, pasinėrę į savo pašaukimą, pamiršta artimuosius, save pačius ir, visomis jėgomis bandydami realizuodami savo kūrybinį potencialą, žudo save, – atskleidė J.Bramsą vaidinantis Leonardas Pobedonoscevas. – Šiame spektaklyje išliks įspaudas to, kas įvyko visai neseniai – jame labai daug sąsajų su genialiausiu aktoriumi Vytautu Šapranausku. Paraleliai vyko ir atsisveikinimas su juo, ir kūryba... Viskas labai tampriai susiję – kūryba, meilė, mirtis...“
Rimo Tumino kvietimu Vilniuje spektaklį per mėnesį pastatė vengrų režisierius ir dailininkas P.Galambosas.
„Vengrijos teatrų festivalyje man teko pamatyti nemažai spektaklių. Žinojau, kad vengrų teatras – vienas iškiliausių Europoje. Vengrų kūrėjai intensyviai ieško naujos teatrinės kalbos ir mane nustebino, kad žanrų įvairove jie nori atrasti savo žiūrovą, – įspūdžiais dalijosi Vilniaus mažojo teatro meno vadovas R.Tuminas. – Pakviesdamas į Mažąjį teatrą P.Galambosą, jutau, kad tai yra tas žmogus, ta teatrinė kraujo grupė, kuri galėtų mus suvienyti. O ši tema labai reikalinga Lietuvos teatrui. Tarp dviejų talentingų menininkų besiblaškančios moters likimas neišvengiamai tragiškas. Galima smerkti išdavystę, amžinas meilės paieškas, grįžimą į jaunystę, bet gal dėl to ji buvo tų dviejų vyrų verta.“
Vengrų režisierius patikino, kad priešingai nei jo šalyje, kurioje „labai daug isterikos ir net cenzūros“, dirbdamas Lietuvoje jis pajuto ramybę.
 |
| Spektaklio režisierius Peteris Galambosas (dešinėje) |
„Tai – ne tik menininkų istorija, bet visų, turinčių pašaukimą ir šeimą. Man labai įdomu, kaip surasti tą aukso vidurį, kad kūrybiškas žmogus galėtų pajusti pilnatvę. Aš pats esu jau du kartus išsiskyręs ir man to aukso vidurio nepavyko rasti – per daug buvau užsiėmęs savo pašaukimu, – atviravo menininkas. – Spektaklyje „Trio“ pasakojama, kaip keturi žmonės patenka į krizę ir kaip po tos krizės kiekvienas atsigauna ir tampa nauju žmogumi – nenumiršta, bet iš naujo gimsta. Ta viltis labai svarbi. Vengrijoje kaip ir Lietuvoje itin negailestinga tiek alkoholizmo, tiek savižudybių statistika. Mane labai jaudina, kodėl iškilūs žmonės taip dažnai save sunaikina. Man atrodo, kad tai prasidėjo nuo romantizmo – prieš tai menininkai taip dažnai nekeldavo rankos prieš save.“
R.Šumaną, vietoj dėl įtempto darbų grafiko atsisakiusio Arūno Sakalausko, spektaklyje vaidina aktorius Mantas Vaitiekūnas. Jam tai – jau trečias garsaus muziko vaidmuo (artistas jau įkūnijo Frederiką Šopeną ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį)
 |
| Teatro meno vadovas Rimas Tuminas |
„Visi mano kuriami herojai yra švelnios, jautrios prigimties“, – pastebėjo artistas.
Tuo tarpu J.Bramsą spektaklyje vaidinantis L.Pobedonoscevas pabrėžė, kad jo personažas, įsimylėdamas K.Šuman, pakeitė tiek Šumanų šeimos, tiek savo paties gyvenimą.
„J.Bramsas gali reprezentuoti tiek jaunystę, tiek talentą merdinčiam ir save naikinančiam R.Šumanui, – aiškino aktorius. – Šis kūrinys unikalus, nes kiekviename sakinyje užfiksuota tikra istorija – stebėtina, kiek daug biografijos faktų ir detalių pavyko įpinti į šią pjesę. Kiekvienas žiūrovas, kuris nepatingės bent šiek tiek pasidomėti personažais, turės didžiulį malonumą, stebėdamas šią istoriją siurrelistiniame akvariume su apžėlusiu fortepijonu.“
„Visa galva aukščiau už vyrus“, anot VMT Literatūrinės dalies vedėjos Ingridos Ragelskienės, esančią moterį Klarą Šuman kuria Valda Bičkutė.
 |
| Spektaklio „Trio“ pristatymas |
„Vaidindama Klarą, išgyvenu transcendentinę būseną ir pajuntu, kaip ji mylėjo Šumaną. Tačiau ištverti nuolat geriantį genijų vyrą, auginant septynis vaikus ir dar turint savo pačios pašaukimą – neįmanoma. Norėdama išsaugoti gyvenimą, ji pabėga, jai padeda tik tikėjimas ir Dievas, – apie savo personažą pasakojo V.Bičkutė. – Mes pirmą kartą vaidiname su mikrofonais, nes režisierius norėjo šią istoriją parodyti intymiai, stambiais planais, kai galime net šnibždėti. O pleistrai, kuriais prie veidų pritvirtinti mikrofonai, leidžia mums atrodyti šiek tiek sužalotiems. Spektaklio gale kaip tik ir nuskamba mintis, kad romantizmas yra liga. Menininkai, prilyginę save dievams, kūrybą iškelia aukščiau už gyvenimą. Taip neturėtų būti.“
 |
| Spektaklio „Trio“ pristatymas |
