Lietuvos kultūros instituto ir Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ organizuota diskusija prie atsinaujinusio Nacionalinio dramos teatro fontano sutraukė gausią teatro bendruomenę: režisierius, tyrėjus, studentus, teatro mėgėjus.
Lietuvos kultūros institutas pristatė naujieną: anglų ir lietuvių kalbomis rengiamas internetinis katalogas „Lietuvos kultūros gidas“ nuo šiol turi ir skiltį „Dramaturgiją“. Joje besidomintieji Lietuvos teatru gali rasti dramaturgijos apžvalgą ir susipažinti su aktyviausiai kuriančiais pjesių autoriais.
Netrukus užsienio teatrų atstovai ir tyrėjai taip pat galės iš Instituto gauti ir pjesių vertimus į anglų kalbą. Šiuo metu į anglų kalbą verčiamos atrinktos B.Kapustinskaitės, G.Labanauskaitės, Daivos Čepauskaitės, Aleksandro Špilevojaus, Indrės Bručkutės, Gintaro Grajausko ir kitų Lietuvos dramaturgų kūriniai.
Lietuvos autorių pjesių sklaida – dramaturgų užsispyrimas
Pasak G. Labanauskaitės, dažniausiai užsienio režisieriai su Lietuvos autorių dramaturgijos kūriniais susipažįsta tik dėl asmeninių kontaktų su Lietuvos dramaturgais. Pavyzdžiui, jos pjesę „Raudoni batraiščiai“ dramaturgės svetainėje radęs režisierius Romeo Urbano, savo iniciatyva, su „Google“ vertėju išsivertė iš anglų kalbos į ispanų. Vėliau jis vertimą tobulino, konsultavosi su dramaturge.
Panašiai buvo nutikę ir su kitu autorės tekstu tačiau taip ir liko neaišku, ar pjesė galiausiai buvo pastatyta, kas ją pastatė ir kam priklauso autorinės vertimo teisės. Pasak diskusijos moderatorės, būtent toks teatrų užsakytų vertimų likimas ir yra dažniausia Lietuvos autorių dramaturgijos vertimų bėda. Koordinuota dramaturgijos sklaida, G. Labanauskaitės nuomone, galėtų tokioms situacijoms užbėgti už akių.
Dažniausiai vertimų galimybės atsiranda per festivalius, kuomet atvyksta susidomėję, suinteresuoti žmonės.
Asmeninių dramaturgo ir užsienio teatrų atstovų pažinčių svarbą pabrėžia ir B.Kupustinskaitė. Tačiau ji pridurė, kad labai dažnai tokie kontaktai užsimezga Lietuvoje organizuojamuose tarptautiniuose festivaliuose, jų metu vykstančiuose susitikimuose su užsienio ekspertais.
B.Kapustinskaitės pjesė į prancūzų kalbą buvo išversta tokiai pažinčiai užsimezgus „TheAtriume“. „Dažniausiai vertimų galimybės atsiranda per festivalius, kuomet atvyksta susidomėję, suinteresuoti žmonės. Ir norėtųsi, kad tokių progų būtų daugiau“, – lūkesčiu dalijasi dramaturgė ir akcentuoja, jog svarbi yra ir galimybė gauti finansavimą vertimui. Jos pjesė „Terapijos“ buvo pastatyta ir du sezonus rodoma Pietų Korėjoje, tačiau tam, kad tai įvyktų už pjesės vertimą į anglų kalbą (iš kurios buvo verčiama į korėjiečių) ji sumokėjo asmeninėmis lėšomis.
Pjesių vertimai – pirmas žingsnis į jų teatrinius pastatymus
M.Ivaškevičiaus nuomone, dabartinė dramaturgijos sklaidos situacija yra „didžiulė klaida, nes pjesių vertimai ir leidyba yra finansuojama taip pat, kaip ir literatūros kūrinių – tik tada, kai pjesėmis susidomi užsienio leidykla“. Anot dramaturgo, pjeses reikia versti ne tada, kai yra poreikis, o turėti jas išverstas tada, kai toks poreikis atsiras, ir kad jis atsirastų. „Manau, kad teisingas modelis būtų ekspertų taryba, kuri kiekvienais metais atrinktų 5 naujai parašytas ryškiausias pjeses, kurios būtų verčiamos į anglų kalbą. Nes anglų kalba yra kelias ištrūkti iš šios situacijos“.
B.Kapustinskaitė, pritardama M. Ivaškevičiaus pastebėjimui, paaiškino, kodėl yra labai svarbus savalaikis pjesių vertimas. „Galėčiau palyginti teatro kontekstą su kino industrija. Prodiuseris, kuriam pristatomas kūrinys, nori matyti filmo scenarijų jau išverstą. Bergždžia važiuoti į dalykinius susitikimus, neturint bent sinopsio ir negalint pasakyti, kad tekstas bus išverstas netrukus. Jei vertimas užtruks 1-2 metus – pjesė, jos idėjos gali prarasti savo aktualumą.“
Vertėjas turi žinoti, ar verčia pjesę skaitymui ar statymui
Dramos kūrinių sklaidą užsienyje stabdo ir vertėjų trūkumas. Nevisi gali ir nevisi sutinka versti dramaturgijos tekstus. „M. Ivaškevičiaus pjesei „Išvarymas“ šiuo metu vis dar ieškome vertėjo. Kūrinys yra didelės apimties, jo kalba – itin sudėtinga, todėl vertėjai nesiryžta jam pasišvęsti,“ – pasakoja renginio moderatorė.
Vertėjui yra ypatingai svarbu suprasti, ar pjesė bus publikuota ir yra skirta skaityti, ar vertimas yra reikalingas teatro pastatymui.
Visi diskusijos dalyviai sutarė, kad ypatingai svarbus yra profesionalus vertėjų darbas. Su šia mintimi sutiko ir britų internetinio žurnalo „Asymptote“ užsakymu į anglų kalbą M.Ivaškevičiaus pjesės „Mistras“ ištrauką į anglų kalbą išvertusi Kotryna Garanašvili. Pasak jos, vertėjui yra ypatingai svarbu suprasti, ar pjesė bus publikuota ir yra skirta skaityti, ar vertimas yra reikalingas teatro pastatymui. „Jei būtų nuspręsta pjesę statyti – vertėjas turėtų labai glaudžiai bendradarbiauti su visa režisieriaus komanda. Tai yra labai svarbu, nes kalbinius efektus paprasčiausiai užgoš vizualiniai, režisūriniai sprendimai.“
Pasak K. Garanašvili, tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek JAV dar tik formuojasi dramaturgijos vertimo tradicijos, yra organizuojamos specialios dramaturgijos vertimo mentorystės programos. Dramaturgijos vertėjai yra ugdomi kitaip, nei kitų grožinės literatūros žanrų.
Su M.Ivaškevičiaus pjese K. Garanašvili taip pat susipažino 2018 m., dalyvaudama Lietuvos kultūros instituto ir Noridžo nacionalinio rašymo centro organizuotoje Pradedančiųjų vertėjų mentorystės programoje. „Po mentorystės programos „Mistras“ išliko mano atmintyje. Aš vis galvojau, kad labai noriu jį išversti. Man buvo įdomu įsivaizduoti jį ne tik pastatytą scenoje – „Mistrą“ vis skaičiau kaip knygą, kaip literatūros kūrinį,“ – pasakojo vertėja ir priduria, kad pjesės vertimas nėra galutinis tikslas, yra tik žingsnis į tolimesnį dialogą, į teatro pastatymą.
Dramaturgijos sklaida turi būti užsiimama nuosekliai.
M.Ivaškevičius prisipažino, kad yra reiklus savo pjesių vertėjams. „Aš užknisu vertėjus iki negalėjimo. Būna atvejų, kai vertėjai su manimi net pasidalija autoryste. Bet šiuo atveju aš nepriekabiavau, nes viskas buvo labai gerai“, – K. Garanašvili vertimą pagyrė rašytojas.
Kiek kitokia patirtimi dalijosi B.Kapustinskaitė: „Aš pati asmeniškai visuomet stengiuosi sužiūrėti, kad visi tos pačios pjesės vertimai būtų identiški. Pavyzdžiui, yra nutikę, kad lietuviškoj pjesėj buvo 60 scenų, o štai angliškame vertimų jų atsirado 61.
Dramaturgijos žinomumas – kultūros politikos klausimas
Diskusiją užbaigė svarstymai, kaip galima pagerinti Lietuvos dramaturgijos žinomumą. G.Labanauskaitė pabrėžė, kad tai yra senas ir jautrus klausimas ir daug problemų galėtų išspręsti įsteigtas dramaturgijos sklaidos centras. „Dramaturgijos sklaida turi būti užsiimama nuosekliai, tuomet nereikėtų raudonuoti ir teisintis, kad neturime vertimo tada, kai jo prašoma“, – sako dramaturgė. – „Taip, lietuvių kalba yra maža ir būtent todėl vertimai mums yra dar labiau reikalingi. Tačiau tikrai trūksta koordinuoto pristatymo. Tad dramaturgijos žinomumas yra kultūros politikos klausimas.“
Šiai minčiai pritarė ir M.Ivaškevičius, pažymėdamas, kad visų pirma svarbu susisteminti tai, ką jau turime. „Kas galėtų būti padaryta ir nesunkiai – tai duomenų bazė. Mes nežinome net ir lietuviškų pjesių, nėra aiškaus informacijos šaltinio, kur galėtume su jomis susipažinti. O vertimų bazė yra labai svarbi, nes, pavyzdžiui, mano seniau verstos pjesės pražuvo senuose kompuose, arba net pats neprisimenu, kur“, – prisipažino dramaturgas.
Mes nežinome net ir lietuviškų pjesių, nėra aiškaus informacijos šaltinio, kur galėtume su jomis susipažinti.
Verstų pjesių bazės idėja pasirodė patraukli ir K.Garanašvili. „Vertėjams yra labai sunku rasti pjeses, kurias galėtų versti, nes jos nėra publikuojamos, nėra niekur pristatomos, lieka teatruose. Turėti tokią duomenų bazę būtų labai paranku, nes bent būtų aišku, kas jau yra išversta.
Pokalbio pabaigoje diskusijos dalyviai pasiūlė organizuoti išverstų Lietuvos dramaturgų pjesių „vitriną“ užsienio ekspertams (pavyzdžiui – dramaturgijos festivalio „Versmė“ metu) ir pasidalijo spektaklių titrų kuriozais. Teatre vertėjo klaida virsta rekvizitu, kurio panaudojimas gali liūdnai baigtis scenoje vaidinantiems aktoriams.