Kalbamės su humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktore ir viena nuosekliausių Lietuvos dramaturgijos tyrinėtojų Aušra Martišiūte-Linartiene apie jos kartu su teatrologe Milda Brukštute sudarytą „Dramaturgijos“ skiltį. Berods, reiktų pagaliau pamiršti mitą apie tai, kad dramaturgija Lietuvoje – ignoruojama literatūros podukra ir beveik sunykęs mūsų teatro elementas!
Lietuvos kultūros institutas dažnai sulaukia įvairių pasaulio teatrų ar dramaturgijos konkursų užklausų apie Lietuvos dramaturgiją (ypač – jaunųjų pjesių autorių kūrybą). Taip pat sužinome, kad tai viena, tai kita pjesė yra pastatoma užsienyje. Kaip manote, kuo Lietuvos dramaturgų kūryba domina kitų šalių režisierius?
Manau, kad kitų šalių režisieriai ieško gerų tekstų. Kas juos atveda į Lietuvą? Kiekviena tarptautinė Lietuvos teatro sėkmė atlieka diplomatinį vaidmenį dramaturgams. Kai paskaito, pavyzdžiui, kaip lenkų režisierius ir kritikas Jacekas Zembrzuskis pagrindžia savo išvadą – „lietuviai yra originalūs!“ – natūralu, kad dramų ieškantys režisieriai pradeda įtarinėti, kad greta Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ būtinai turi būti dar daugiau originalių kūrinių.
Ne vieną „sprogimą“ yra sukėlę ir lietuvių literatūros vertimai (pavyzdžiui, Antano Škėmos „Baltos drobulės“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“). Skirtingi, bet labai originalūs, saviti kūriniai. Akivaizdu, nedidelė tauta turi gerų rašytojų, bet ne tiek daug kūrinių yra išversta į didžiąsias kalbas, tad lobių verta ieškoti ne tik skaitytojams, bet ir režisieriams.
Akivaizdu, nedidelė tauta turi gerų rašytojų, bet ne tiek daug kūrinių yra išversta į didžiąsias kalbas.
Man kur kas įdomiau sužinoti, ką kritika, publika pamato spektakliuose, sukurtuose pagal lietuvių dramaturgiją. Skaitydama, pavyzdžiui, apie Mariaus Ivaškevičiaus pjeses ir pagal jas sukurtus spektaklius, atidžiai stebiu kritikų ryškinamas dramos kūrinio prasmes, stiliaus apibūdinimus, kritiko emocijų stiprumą. Labai įdomu, kaip lietuviškos realijos sutapatinamos su kitų šalių realijomis ir žiūrovų priimamos kaip savos istorijos, asmenybės.
Nepakanka, kad dramų personažai, istorijos, idėjos kitų šalių žiūrovų, režisierių, skaitytojų būtų atpažįstami kaip universalūs, bendražmogiški dalykai. Labai svarbu yra savitas dramos teksto stilius, intertekstualumas, galimybė per detales pasiekti universalias struktūras, pasakojimus.
Mums labai įdomu, kuo mes esame ir galime būti įdomūs kitiems. Rašantys teatrui turėtų siekti originalumo, savitumo. Jubiliejinių metų proga pacituosiu Senosios Europos civilizacijos atradėją Mariją Gimbutienę, kuri dar 1993-aisiais Lietuvos jaunimui skirtoje kalboje išdavė savo pačios tarptautinio pripažinimo paslaptį: „Kad galėtum kurti ir ką nors nauja pasakyti, ko dar kiti nepasakė ar nepastebėjo, turi būti visiškai laisvas. Negali būti avelė, prisiglaudusi prie avelių būrio. Turi išdrįsti pavirsti juoda avele ir eiti savais keliais, kas daug sunkiau, negu mekenti unisonu.“
Mums labai įdomu, kuo mes esame ir galime būti įdomūs kitiems.
Pastaruoju metu teatre vis aktualesnis atrodo kolektyvinės kūrybos modelis, dramaturgo bendradarbiavimą su spektaklio kūrėjų komanda. Tačiau rašantys pjeses turi siekti, kad šiame kūrybiniame dialoge teksto balsas būtų savitas, visavertis.
Pirmą kartą sudaromai „Lietuvos kultūros gido“ dramaturgijai skirtai skilčiai atrinkote dvi dešimtis kūrėjų. Gal galėtumėte pakomentuoti šį pasirinkimą?
Pirmuosius „Lietuvos kultūros gido“ dramaturgus atrinkome, diskutuodamos. Turėjome vieną konkretų kriterijų: pristatyti gide šiuolaikinę dramaturgiją, jos įvairovę. Galvojome, kas būtų įdomu užsienio režisieriams. Taip pat aiškėjo, kad neturime slėpti unikalių, ne Lietuvoje sukurtos lietuvių dramaturgijos atvejų (taip gide atsirado Kostas Ostrauskas, Kęstutis Nakas), duoti kelią jauniems rašytojams, kad jie neišsižadėtų teatro, o priešingai, savo kūrybos pradžią pajustų kaip startą į daug žadančią ateitį.
Dramos kūriniai sunkiai pasiekia ir Lietuvos skaitytojus, tad gidas galėtų būti naudingas ir skaitantiems lietuvių kalba.
Gidas turėtų būti nuolat papildomas, greta biogramų turėtų atsirasti dramų ar bent ištraukų vertimai į anglų kalbą. Manau, kad turėtų būti pateikiami tekstai ir lietuvių kalba. Dramos kūriniai sunkiai pasiekia ir Lietuvos skaitytojus, tad gidas galėtų būti naudingas ir skaitantiems lietuvių kalba. Tikiuosi, kad jis padės sulaužyti stereotipą, kuriuo šventai tikime, kad Lietuvoje nėra dramaturgų, kad režisieriams lietuvių dramaturgija neįdomi.
Žvelgiant istoriškai, ar būtų galima sakyti, kad Lietuvos dramaturgijos „kvėpavimo“ ritmą visada sąlygojo jos santykis su teatru ir jo raida? Ar, priešingai, pjesių rašymas labiau kvėpavo su literatūros procesais, išgyveno literatūrines madas ir įtakas?
Sunku kalbėti apie teatro spektaklius, kai dėl pandemijos teatrai uždaryti. Šiuo metu kaip niekad suvokiame, koks svarbus mums yra teatras. Galvojant apie lietuvių dramaturgijos „kvėpavimo“ ritmą drauge su teatro procesais, taip, iš tiesų didžioji dauguma kūrinių buvo ir yra rašoma būtent vaidinimams. Tokia yra visa lietuviškų vakarų epochos dramaturgija, kai kurti teatrui įsipareigojo rašytojai Žemaitė, Vaižgantas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir daugelis kitų. Vaižgantas vėliau net norėjo išsižadėti savo vaizdelių teatrui, kaip neatitinkančių jo literatūrinių standartų. Vydūnas parašė per 40 dramos kūrinių Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vaidinimams. Į teatro galimybes atsiliepiant parašytos Petro Vaičiūno dramos. Didžiaisiais klasikais tapę Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas rašė mažiau paisydami savojo laiko teatro galimybių, dramos forma išreiškė jų kūrybai būdingas problemas, temas.
Sovietmečiu Lietuvoje Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Kazio Sajos, Juozo Glinskio ir kitų dramos stiprino teatrą, skatino jį ieškoti naujų raiškos formų: „Barbora Radvilaitė“, „Mamutų medžioklė“, „Grasos namai“ keitė teatro poetiką. Būtent tuo laiku ne Lietuvoje kūrusių egzodo dramaturgų darbuose galima pastebėti literatūros ir modernaus, ypač absurdo teatro, avangardinių eksperimentų įtakų. Tuo metu Lietuvoje Antano Škėmos, Algirdo Landsbergio, Kosto Ostrausko kūriniai buvo uždrausti, o JAV mėgėjams juos vaidinti buvo per sudėtinga. Be keleto išimčių. Pavyzdžiui, A.Landsbergio drama „Penki stulpai turgaus aikštėje“ vaidinta Brodvėjaus, Čikagos, Toronto teatruose. Šią dramą anglų kalba pastatė „Gate Theatre“, trupė „Stone Soup Theatre Arts“. 1961 m. ji buvo pastatyta Čikagos „Community“ teatre, Stratfielde, parodyta per Čikagos televiziją. Kita išimtis – XX a. pabaigoje JAV parašyta K.Nako tetralogija „When Lithuania Ruled the World“ („Kai Lietuva valdė pasaulį“, 1986–2004) pirmiausia buvo skirta teatro vaidinimui. Draminis tekstas kurtas labai gerai žinant kultūrinį kontekstą ir publikos lūkesčius, kuriuos formavo Niujorko „Off-Off-Broadway“ judėjimas, avangardiniai spektakliai, performansai.
Šiuolaikiniai Lietuvos dramaturgai rašo orientuodamiesi į tendencijas teatre, režisierių koncepcijas.
Šiuolaikiniai Lietuvos dramaturgai rašo orientuodamiesi į tendencijas teatre, režisierių koncepcijas. Vienu ryškiausiu kūriniu Nepriklausomoje Lietuvoje tapusi Sigito Parulskio drama „P.S. Byla O.K.“ ir spektaklis (premjera 1997 m., rež. Oskaras Koršunovas), sukurti bendradarbiaujant režisieriui Oskarui Koršunovui, dramaturgui S.Parulskiui, kompozitoriui Gintarui Sodeikai, dailininkui Žilvinui Kempinui.
Iš pastarųjų metų spektaklių išskirčiau „Žalią pievelę“ (2017 m.) kaip kolektyvinės kūrybos rezultatą. Spektaklio koncepcijos ir teksto autoriai – Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė, režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Kolektyvinės kūrybos perspektyvumą liudija spektaklio kūrėjų nominavimas „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią dramaturgiją.
Daug metų girdėjome, kad „lietuvių dramaturgijos nėra“. Ko gero tai reiškė, kad jos nėra teatro spektaklių afišose? Ar – knygynų lentynose? O gal ji buvo visada, tik kartais sutrinka mūsų optika, kažko renkamės nematyti?
Svarbu, kad dramaturgija atsirastų knygų lentynose ar kompiuteriuose, elektroninių knygų ar kitu viešai skelbiamu pavidalu. Šiandien didžioji dauguma teatrui parašytų tekstų yra nespausdinami, reikia tikėtis, kad jie bent nugula teatrų archyvuose ir yra saugomi (o jeigu nesaugomi?). Likęs archyve spektaklio tekstas bus prieinamas tyrinėtojams, tačiau tokia tendencija kelia pavojų, kad tekstas teatrui vis labiau nuvertės literatūros, meno požiūriu ir liks tik scenarijaus juodraščiais. Knyga kelia dramaturgui teksto literatūrinės kokybės reikalavimą, tad visus rašančius teatrui raginčiau siekti, kad pjesė ar spektaklio tekstas atsirastų ne tik teatro scenoje, bet ir teatro žurnale, knygoje, ar kitoje visuomenei prieinamoje platformoje. Galimybė matyti visą lietuvių dramaturgijos vaizdą yra reikalinga ir tyrimams, ir pačių dramaturgų augimui, žinant, ką ir kaip rašo jų kolegos.
Ar galime paspėlioti, kodėl Lietuvos teatro režisieriai vis dėlto sunkiau renkasi Lietuvos dramaturgų pjeses (egzistuoja tokia klišė)? Ir daug kam tyliai kyla kitas klausimas: o kodėl turėtų?
Problemą matau tik dėl spektaklių, sukurtų pagal lietuvių dramaturgijos klasikos ir apskritai klasikos kūrinius. Nors klasikinių Lietuvos autorių kūrybos teatre esama, bet norėtųsi, kad jos būtų kur kas daugiau. Todėl su nekantrumu laukiu Kauno dramos teatro spektaklio „Ne sau žmonės“, režisuoto Jono Vaitkaus pagal Vydūno kūrybą. Labai įdomu, ką ir kaip šiame spektaklyje pasakys mums daugiau nei prieš šimtą metų – 1900-aisiais parašytas kūrinys, kaip į jį įsikomponuos kiti Vydūno tekstai. Nauja, šiandienai aktuali interpretacija yra didelis iššūkis režisieriams, nes greitame gyvenimo tempe svarbesnėmis atrodo dabarties realijos, – tiek turinio, tiek teatrinės formos požiūriu.
Problemą matau tik dėl spektaklių, sukurtų pagal lietuvių dramaturgijos klasikos ir apskritai klasikos kūrinius.
Informacijos sraute kartais pasimeta įdomūs dalykai. Monikos Jašinskaitės ir Kamilės Žičkytės atliktame pirmajame statistiniame Lietuvos teatro 2015-2018 m. tyrime matome priešingas tendencijas, nei įsivaizdavome. Nors Lietuvos teatruose užsienio autorių kūrinių statoma daugiau, tačiau per analizuotus metus lietuvių autorių pastatymų daugėjo nuo 29 proc. pastatymų 2015 m. iki beveik 46 proc. 2018 m. Tyrime spektaklių tekstų autoriais įvardyti ne tik dramaturgai (pjesių autoriai, rašytojai), bet ir režisieriai, dramaturgai ir kiti teatro menininkai, kūrę originalius tekstus konkrečiam spektakliui. Dar vienas įdomus šio tyrimo rezultatas – teatruose statomos Lietuvos dramaturgijos skaičiaus augimas ir užsienietiškosios mažėjimas. Tyrime net daroma išvada, kad Lietuvos dramaturgija nukonkuruoja užsienietiškąją. Šuolis yra ženklus: 2015 metais pagal lietuvišką pjesę (ne adaptaciją ir ne specialiai konkrečiam spektakliui sukurtą tekstą) buvo pastatytas vienas spektaklis, o 2018 – tokių jau keturiolika.
Kokios galėtų būti šio šuolio priežastys?
Tikrai galima pritarti šiai tyrimo prielaidai, kad lietuvių dramaturgijos pozicijų stiprėjimą teatruose lemia kurį laiką trukusios kompleksinės pastangos ugdyti naują dramaturgų kartą. Minima Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ruošiamų kino scenaristų ir teatro dramaturgų karta, ją pastiprinęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro festivalis „Versmė“, orientuotas į naujų teatro autorių ugdymą, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės organizuojamos kūrybinės dirbtuvės „Dramokratija“. Daroma išvada, kad tokia tendencija turėtų paskatinti tęsti šį darbą, atnešusį pirmuosius vaisius. Juk be dramaturgų vargiai įmanomas ir autentiškas, arčiau žiūrovo esantis Lietuvos teatras.
Juk be dramaturgų vargiai įmanomas ir autentiškas, arčiau žiūrovo esantis Lietuvos teatras.
Taigi, teatrui rašančių turime, tik jie yra mažiau matomi (ar nematomi) dėl daugelio priežasčių.
Visais laikais buvo ryškiai išsiskiriančių dramaturgų ir mažiau matomų. Tarpukario teatre, ypač Boriso Dauguviečio pastangomis, buvo mėginta scenoje parodyti kuo daugiau naujų dramaturgų kūrinių, tačiau be Petro Vaičiūno – to meto lietuvių dramaturgijos žvaigždės – vardo vargu ar kurį iš to meto jaunųjų, vienos ar dviejų pjesių autorių esame girdėję. Šiandien dramaturgai turi daugiau galimybių savo kūrinį parodyti scenoje, nes Lietuvoje šiuo metu yra net... 45 nacionaliniai, valstybiniai, miesto ir nepriklausomi teatrai.
Labai svarbu, kad jauniausioji karta stiprintų ryšius su teatru. Šiandien turime tikrai daug teatrui rašančių Nepriklausomoje Lietuvoje gimusių autorių: tai G.Labanauskaitė, G.Dapšytė, Indrė Bručkutė, Dovilė Zavedskaitė, Vaiva Grainytė, Birutė Kapustinskaitė, Teklė Kavtaradzė, Virginija Rimkaitė, Aleksandras Špilevojus, Justas Tertelis ir daugelis kitų. Baigdama pokalbį linkiu jiems ieškoti savo stiliaus, reikšti savo poziciją, tapti visuomenėje kuo daugiau žinomais ir reikšmingais dramaturgais.
