Režisierius Gytis Padegimas – vienas produktyviausių lietuvių režisierių, Lietuvos ir užsienio teatro scenose bei televizijoje sukūręs 104 spektaklius, tarp kurių – 31 pagal lietuvių autorius. Naujasis spektaklis „Nuošaly“ – septintasis jo spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir antrasis Mažojoje salėje. Pirmąjį spektaklį šiame teatre pagal Jurgos Ivanauskaitės pjesę „Nežaiskite su mėnuliu“ G. Padegimas sukūrė 1987 metais. Beje, spalio mėnesį, kai vyks spektaklio „Nuošaly“ premjera, sukaks keturiasdešimt metų nuo šio režisieriaus pirmojo pastatymo – 1973 metų spalį, būdamas GITIS‘o trečiojo kurso studentas, Kauno dramos teatre pastatė estišką miuziklą vaikams „Karlsonas ir vėl pokštauja“ su Vitalijaus Mazūro dekoracijomis. O lietuvių dramaturgijos festivaliui „Atgaiva“, kurį Šiaulių dramos teatre inicijavo G. Padegimas, šįmet sukanka 25 metai.
Islandų dramaturgas, poetas, literatūrologas, vertėjas, kino prodiuseris Sigurðuras Pálssonas (g. 1948) studijavo dramaturgiją ir literatūrą Sorbonos universitete Paryžiuje. Šiuo metu daugiausiai rašo teatrui, verčia literatūros kūrinius ir dėsto Reikjaviko universitete bei Islandijos nacionalinėje menų akademijoje. Nuo 1975-ųjų S. Pálssonas parašė ir išleido penkiolika poezijos knygų, jos išverstos į daugiau negu dvylika kalbų. Jo poezijos rinkiniai buvo išleisti prancūzų, bulgarų, italų, ispanų ir net bengalų bei hindi kalbomis. S. Pálssonas pats išvertė į islandų kalbą virš dvidešimt pjesių.
Tris kartus nominuotas Šiaurės tarybos literatūros apdovanojimams, 2007-aisiais šį prizą jis pelnė už žaismingu stiliumi parašytą memuarų apie studijų metus Prancūzijoje knygą „Prisiminimų užrašai“. 1999 m. pelnė Islandijos radijo įsteigtą literatūros apdovanojimą, 2001-aisiais – Islandijos knygų platintojų apdovanojimą. 1983 ir 1992 m. S. Pálssonas prodiusavo du tautietės režisierės Kristín Jóhannesdóttir pilnametražius meninius filmus. Filmas „Kaip danguje“ (1992) buvo rodomas nekonkursinėje Kanų kino festivalio programoje ir susišlavė dar per dvylika tarptautinių kino festivalių apdovanojimų. Nuo 1984 iki 1988 m. S. Pálssonas buvo Islandijos rašytojų sąjungos pirmininkas, 1987 m. jis apdovanotas Reikjaviko miesto garbės stipendija. 1990 m. jam suteiktas Prancūzijos meno ir literatūros ordino kavalieriaus titulas, o 2007 m. – Prancūzijos nacionalinio ordino „Už nuopelnus“ kavalieriaus titulas.
S. Pálssonas yra parašęs vienuolika pjesių, daugelis jų 1975–2008 m. pastatyta Reikjaviko miesto teatre. Naujausios ir didžiausią kritikų pripažinimą pelniusios islando pjesės „Edith Piaf“ ir „Nuošaly“ („Utan gátta“) pastatytos Islandijos nacionaliniame dramos teatre. „Nuošaly“ (2008) islandų kūrėjui atnešė svarbiausią Islandijos scenos menų apdovanojimą „Gríman“ geriausio dramaturgo nominacijoje.
Pats autorius taikliausiai apibūdina pjesės „Nuošaly“ atsiradimo aplinkybes: „Pagrindinis impulsas sukurti šią pjesę buvo paprasčiausiai didelis noras parašyti tekstą, kuris turėtų prasmę tik scenoje. Teatrinės patirties paieška. Atmosferos, aplinkos, situacijos, teksto erdvės paieška. O ne tik įvykių grandinė. Tai mozaika. Mikroskopiniai vidiniai dviejų veikėjų, esančių scenoje, dviejų pasaulių paveikslai. Dvi kalbančios mašinos, esančios vienoje vietoje – scenoje. Sceninės būtybės. Be paliovos ieškančios visumos, bendro supratimo. Bet joms tai nelengva: jos pernelyg arti viena kitos. O visuma fragmentiška kaip mūsų gyvenimo patirtis. Mozaika. Jos uždarytos viena kitos draugijoje ir klausimais bei atsakymais mėtosi lyg teniso kamuoliukais. Jos visada dvi. Jos niekada nelieka vienos, nors trečiasis asmuo nepasirodo.“
Režisierius G.Padegimas apie naująjį kūrinį sako: „Esu pastatęs per šimtą spektaklių ir man neįdomu tiesiog imti ir statyti dar vieną. Jau kuris laikas noriu, kad kiekvienas naujas darbas ir man būtų susijęs su pažinimu, tam tikrais tyrimo aspektais. Sigurðuro Pálssono pjesė, taikanti šalia ir už mums įprasto režisūrinio-konceptualaus teatro, man pasirodė labai paranki medžiaga tyrimui apie tokią gerokai primirštą ir apleistą mūsų teatre materiją kaip aktoriaus kūrybiškumas. Man labai knieti, pasikvietus dvi aktores, patyrinėti jų kūrybinį potencialą ir pažiūrėti, ką šiandien dar gali sukurti aktorius, jei režisierius sukoncentruoja savo pastangas į jo kūrybinių impulsų sužadinimą ir maksimalų atsivėrimą. Ir galiausiai pats „numiršta aktoriuje“...
Pjesė „Nuošaly“ yra nutolusi nuo tradicinės aristoteliškosios dramaturgijos, bet ją pavadinti postmodernia taip pat negalime. Autorius yra poetas, bet šiame kūrinyje išlaiko giluminį psichologinį kodą. Jis pats sako, kad ieškojo ne įvykių grandinės, o atmosferos, aplinkos, situacijos, teksto erdvės. S. Pálssonas siejasi ir su Antonu Čechovu, ir net su klasicistine dramaturgija. Tai yra labai įdomu.
Pirmąsias repeticijas aktorėms pasiūliau pradėti sodyboje, miške, kad be įprasto teatro šurmulio galėtume įsiklausyti vieni į kitus, į savitą autoriaus balsą ir, svarbiausia, kad išgirstume vieni kitus. O tada gal būsime išgirsti ir visuomenės, kur visi šaukia ir vienas kito negirdi, o gal jau ir nebenori girdėti...“
