Klaipėdos dramos teatras, pažintį su M. Gavrano kūryba pradėjęs nuo legendinio, iki šiol rodomo ir pilnas sales sutraukiančio „Viskas apie moteris“ (Rež. Dalia Tamulevičiūtė, 2004.), vėliau ją sėkmingai pratęsė spektakliu „Viskas apie vyrus“ (rež. A. Lebeliūnas, 2007.). Tad kai dramaturgas parašė paskutiniąją trilogijos dalį – „Poros“ – jokių klausimų nebekilo: Klaipėdos dramos teatras ėmėsi statyti ir trečiąją pjesę. Kitaip gavraniškoji žmogaus studija liktų tiesiog nebaigta.
Teatrui susisiekus su autoriumi, šis mielai sutiko bendradarbiauti. Negana to – M. Gavranas taip susidomėjo klaipėdiečių spektaklių sėkme, kad nusprendė drauge su žmona, aktore Mladena, atvykti į Lietuvą ir pamatyti juos pats. O teatras šia proga žiūrovams paruošė staigmeną – per tris dienas, kai Klaipėdoje lankėsi M.Gavranas, buvo parodyta visa jo trilogija.
„Likau sužavėtas klaipėdiečių profesionalumu – puikūs aktoriniai darbai, išskirtinai sėkminga režisūros ir scenografijos jungtis, jautri muzika. Žiūrėdamas spektaklį jutau, kiek čia įdėta širdies“, – po premjeros sakė M. Gavranas.
Po subtilių vyrų ir moterų psichologijos studijų ankstesnėse trilogijos dalyse šįkart M. Gavranas ėmėsi porų santykių. Jei dar trumpiau – meilės su visomis jos apraiškomis, intrigomis ir komplikacijomis... Savąjį gyvenimą, panašų į paradoksalią mozaiką, bando suvaldyti poros, porų draugai ir priešai. Ena ir Drago nebegali pakęsti vienas kito, tačiau priversti atostogauti kartu ir kęsti savo neištikimybės pasekmes, kurios netikėtai sufleruoja graudžiai komišką jų santykių sprendimą. O štai Franjo ir Ranką išskiria sugedęs kompiuteris, bet apsilankęs kompiuterių meistras Vlado prikelia ir kompiuterį, ir Ranką naujam gyvenimui.
Kažkur kitur kolegų būrelį sudrebina pasklidęs gandas apie atleidimus iš darbo, ir netrukus įsisuka intrigų ir apkalbų karuselė, kurią sustabdo tik netikėta naujiena, kas bus naujasis šauniojo būrelio bosas. Gąsdindamas šiais pokyčiais darbe, sūnus bando gelbėti motiną nuo alkoholizmo, o jaunų žmonių trijulė – Tonis, Lada ir Marta – priversti pažvelgti atgal į savo praeitį ir į buvusį meilės trikampį, kurį paaštrina kūdikio gimimas.
Policininkas tėvas trukdo dukteriai draugauti su vaikinu ir nusamdo savo kolegą policininką, kad juos sektų, tačiau netikėtas posūkis tėvo ketinimus sužlugdo. O štai ligoninėje matome dar vieną porą – vyras bandė nusižudyti, nes nebegalėjo išpildyti žmonos lūkesčių, tačiau nepavykus savižudybei, jam tenka stoti akistaton su žmona, kuri apstulbina ir savo vyrą, ir žiūrovus.
Galop išaiškėja, kad visa ta santykių raizgalynė tampriai tarpusavyje susijusi: vyrai ir moterys pjesėje barasi, taikosi, rėžia į akis tiesą ir saldžialiežuvauja, giriasi ir skundžiasi, tačiau tai tarsi vienas didelis namas, kurio kambariuose vis kiti žmonės ir jų istorijos...
